.               ALEGRO            



Plytos kaip knygos. Šarmotos bažnyčios
Grindinio plytos – pratrintos alkūnės.
Klūpota gal, o paguodos – patyčios.
Mums artesni išerzinti šunes.

Ryto nešauks neišaustas pasaulis.
Nė skudurų, vien nupuvusios nytys.
Lik šunimi ant grandinės draskytis,
Sprink, juokdary, neišlošusiais kaulais.

Verk, nematei, kaip paguodos skatikas –
Verk, juokdary – aplink dugną aprieda...
Plytos pradilę per kruviną bėdą.
Kruviną skudurą drasko skalikas.

Išmintį iššneka knygos, o veido
Pilko neskaitė, nei keitės su juo
Kas – iki galo patsai, nei atleido.

Taip draskosi galbūt patrakęs šuo.