Išsitaško tyru skruostu nuslydusi ašara,
sutikusi tavo pūkeliais žvilgantį protą.
Skyla vaikystėj sekta pasaka,

nors jau vėlu, tamsu ir miglota.
Laumė, pasinėrus į tirštą rudenio rūką,
audžia giją – ne, ne giją, verčiau storą pantį.

Esi akla ir kartuvių kilpos mintims nematai,
esi tyra kaip degtukais žaidžiantys kiemo vaikai.