Rudens nakty

Rudens nakty, kai nieko nebelauki
Ir gelmėje tamsos beviltiškai skęsti,
O iš tenai paklydęs vėjas kaukia,
Nejučiomis pabūgęs, pašiurpsti.

Galbūt nekaukia, gal tik taip dainuoja,
Juk niekas jo nemokė švelnesnių garsų,
Eglių viršūnės pritardamos linguoja,
Lyg grotų lietūs pažadintu mišku.

Skaičiuoji valandas, kiek liko iki ryto,
Tik jos, kaip tyčia, slenka taip lėtai,
Renki mintis per laiką išblaškytas,
Save jaunystėj buvusioj matai.

Ne pirmą kartą rudeninis vėjas
Lyg šuo benamis blaškos naktyje,
Ne pirmą kartą nerimą pasėja
Ir ilgesio kartėlį vėlei širdyje.

Klausysiu jo, kaip muzikos maištingos,
Kaip dar vienos, neužbaigtos dainos,
Kuriai dangus ir žemė reikalinga
Atskleist didybei amžinos gamtos.

Rudens nakty, kai nieko nebelauki
Ir gelmėje tamsos beviltiškai skęsti,
Klausaisi vėjo, vėjas tave šaukia
Paklusti šėlsmui ir lėkti paskui jį.
skroblas