Raganėjimas
Po pelkes priešistorinių rajonų,
gūbrius, kalvas ir kalnus,
nulaižius kraują nuo kardų, šarvų ir kūjų,
grįžtu į samanotą guolį.
Kas naktį ir kas dieną
ramybė mano griežia,
dantims pradėjus kristi,
imu po truputį suprasti.
Po sutemimų saulės septynių,
po pušimis, dilgynėmis, mėlynėm,
semiu rieškučiom neįmatomus akims -
Devintą sutemimą sėdžiu medy
ir kaulus apdūlėjusius veriu,
galvoju - bus karoliai sielai,
ramybė bus