istorija nutyli apie mus
šventi vardai į katakombas neįrašomi
tik rudenio pamėkliškas dangus
mus apkabina debesim kaip rašalu

ir pranašai nutyli apie mus
žvaigždėtos naktys renkasi įrodymus
apie pasėtus ąžuolo vaikus
bet mus palieka tarsi randą nuodėmės

nes tik žolė mus mini per naktis
kartoja šnabždesius ir priesaikas lyg mantras
nematomi kaip žemė ir dangus
ir neišvengiami it akmenys

tik liepsnoje pažįstami veidai
palieka pėdsakus pušies šerkšnotoj odoj
kol krenta debesys it rašalas giliai
įsmingantys į širdį ir atodūsius