Aš negaliu žiūrėt
pro lango rėmus
į šalčio išrengtus medžius,
kai pilnatis –
šventųjų aureolė –
taip abejingai
žvelgs į buto narvą.
Tik apsimetusi
žvalia ji bus. ..
Nuvargę rankos –
šaltos ir negražios,
nurims sukibę
po keista mina,
be sutuoktuvių žiedo:
juk nereikia nieko,
užgesusiam vilties
sapne…