Gruodžio grafiti

Tu mokei mane nebūti.

Žiūrėk, apsimetęs neregiu
beveidžio praeivio skvernas
jaunutę vienatvę nuglosto

ir dingsta rūke. Tarp kabučių,
lyg į požeminę perėją,
įslysta brangiausias vardas,
daiktavardžiu tapt. O guostis

belieka tik tuo, kad žinom -
ant vyrų mano ir moterų
tavųjų bevardžio piršto
užmauti vardus vienas kito

skaudės. Šitiek daug nebuvimo
ir šitiek mažai nežinojimo,
kad miršta ir tai, kas nemiršta.
Nutrinki delnais grafiti,

juk mokei mane nebūti
ir aš nebuvau. Jei netiki,
žiūrėk, požeminėj kryžkelėj
jauna netektis atsiduoda

šešėliams kreiviems, į liūtį
išeinantiems, tarsi į nebūtį.
Taip šiąnakt, pro ją pamišusią
praeisi ir tu...
į gruodį.
Pelkė