dangoraižiais manęs nesuviliosi
nebesugundysi ir gintaro karoliais
aš vieversio vaikus delnuos nešuosi
nuoga kaip žemė prieš medžius kaip brolius

aš ateinu ir pasibaigia laikas
ir saturnalijom pakvimpa visos lovos
šikšnosparniai kurti nuo meilės tvaiko
išbalę blaškosi ir ieško naujo guolio

ir nebėra prasmės kažkuo tikėti
ir nebėra prasmės burnot prieš dievą
esu tyla su kadagiais kaulėtais
esu rauda dygesnė už ražieną

tik baltas pienas pro mintis it rėtį
suvilgo lūpas, bučinio maldaujančias
esu giesmė brūzgynuos nutylėta
ir kibirkštis rusenanti iš naujo