Kai lietaus kambariai susidrumsdavo gulbėmis
Ir sušlapdavo sienose plunksnos, per naktį vėjuotos,
Tavo akys žydėjo užuolaidų raštuos, apstulbusios
Šaukė šviesos į langus nakties užkoduotos.

Šaukė aklas drugelis anądien numirusių gyslose,
Tvenkės liūtys virš miesto, o nuojauta buvo ledinė,
Krito gulbės į vandenį, mintys ropojo taip tiksliai,
Pakartodamos raštą iš rašto, nors buvo laukiniai

Šitie paukščiai ant sienų ir akys, ir tavo paveikslas,
Blaškės sunkiai alsuodamas lyjantis laikas į stogus,
Nors atrodė, kad nieko daugiau, tiktai plunksnomis žaista,
Į pažliugusį kambario indą sueižėjo juokas.

Ir tylos visata, skrydžio aimanos, kilti neleista,
Trajektorija dužo, kapojo dangus kūnų išnaras,
Laikas balo, kliedėjo tušti kambariai plunksnų fleitom,
Mes žiūrėjom užšalę į langus visai nepažįstami.