Užvizuok mano žemišką būtį,
be jokių sudėtingų priesaikų,
be romanų kvailų ir šlagerių,
holivudinių mega gražuolių –

reikia tapt žmogumi.

Kad galėčiau Tave paliudyti
ir pasveikinti salvėm muškietų,
į save vis kasdien giliau paneriu.
Kartais oro taip trūksta... Oro!

Aš tikiu ir seku Tavimi.

Net jeigu išmoktum nebūti
tarp tuzino buvusių kartų,
tarp girgždančių sąžinės vyrių,
paimtum ir viską ištrintum,

iš sapno tikrovės

net jei pavėluotum truputį,
nekintanti laiko konstanta
sukluptų Tave pasivijus,
pajustų, kaip raumenys tirta –

juk statom šventovę!