Rygos oro uostas: registracija, pasiruošimas skrydžiui  ir 12 valandą  mes, aš ir mano mylima anyta, atidi manosios paklydusios sielos sergėtoja ir globėja, jau Stambulo tarptautinio oro uosto salėje. Tai ji sugalvojo, kad marti iš gero gyvenimo nebežino, ką daranti, nes ėmė šnekėti apie vienatvę, vyro abejingumą ir dar kažkokias normaliu protu nesuvokiamas nesąmones. Tegul nuvažiuojanti į musulmonišką šalį ir pamatanti, kaip padori moteris turi atrodyti, elgtis ir „puoselėti beblėstantį namų židinį“. Maniškis tik paklusniai linksėjo  galva, pritardamas kiekvienam rūpestingos mamytės žodžiui. Taigi, paskutinės minutės kelialapis, paskubomis sukrauti lagaminai ir mes šalyje, kuri mane atves į protą. Anyta burba po nosim, šluostosi servetėle srūvantį prakaitą ir baksnoja pirštu mane, nesuprasdama, kas čia darosi.  Keista ta turkiška tvarka,  sumokėjusios už vizas, dar gerą  valandą  stovime eilėje, kad pasieniečiai patikrintų mūsų pasus. Kantrybė senka, ypač įraudusios mamytės. Pagaliau reikalai pajudėjo – čiaudantis autobusas atveža mus į 4 žvaigždučių  viešbutį, kuris yra beveik pačiame senamiesčio centre, Beyazit rajone. Mamytė apžiūrėjusi santechniką ir apčiupinėjusi čiužinius, patikino, kad už tokius pinigus ji tikėjosi geresnio vaizdo pro langą.  Supratusi, kad likusios dienos neištversiu uždaryta ankštame kambaryje su mieląja giminaite, meilikaudama pasiūliau jai apžiūrėti senamiestį ir aplankyti Kumkapi rajoną,  garsėjantį šviežiais jūros gėrybių restoranais. Tiesa, čia taupiam lietuviui (kaip ir anytai), kainos atrodo šokiruojančios,  už vakarienę sumokėti 200 litų - tai tikra „svieto pabaiga“. Rūpestingas sūnelis mamytei pinigėlių, aišku, buvo pridėjęs, man tik šiaip – smulkiom išlaidom (gerai, kad įsidėjau kreditinę, tai, manau, nepražūsiu). Nors mamytė jau buvo gerokai nusiplūkusi, bet pavyko įkalbėti šiek tiek pasivaikščioti prieš miegą „ant tų akmeninių čiužinių“. Neskubėdamos pasiekėme senamiesčio centrą – Sultanahmet, pavadintą sultono Ahmedo garbei. Netikėtai radome ir  sultono kapą bei jo vardu pavadintą mečetę, kurios viduje mėlynuoja keramikinės freskos. Galbūt dėl šios keistos freskų spalvos europiečiai šią mečetę, turinčią šešis minaretus,  vadina Žydrąja. Prie įėjimo pasiskolinusios skaras ir nusiavusios batus („ir ką jie čia sugalvojo, tarsi mano salione“), patekome į vidų, į vadinamąją moterų zoną. Viduje padvelkė tokia tyla ir ramybė, pasijutau esanti tarsi Sielos namuose, kuriuose viešpatauja vidinė švara, malda ir pagarba. Galėjau čia sėdėti, tylėti ir žiūrėti į vieną tašką ilgai ilgai... Bet ne mamytė, kuriai nekalbėti - tai yra nekvėpuoti.  Po dešimties minučių ji pradėjo žagsėti, dar po penkių čiaudėti, po pusvalandžio jai sutraukė rankas ir kojas, o netrukus ji visai ėmė dusti, nes prasidėjo alerginė reakcija ir ėmė trūkti oro.  Kad galutinai nepribaigčiau savo sergėtojos,  teko baigti savo dvasinius ieškojimus ir skubiai pasirūpinti šnopuojančia anyta, kurios akys lyg du svogūnai veržėsi iš apvalaus veido kontūro.  Apie tai, kaip mes grįžome atgal ir kaip miela anyta visą naktį vartėsi ant „tų sunešiotų drapanų“, dejuodama, už kokias nuodėmes ją Dievulis  šitaip baudžia, atsiųsdamas tokius išbandymus ir ką dėl savo mylimų vaikų  galinti padaryti, o paryčiais užknarkė garsiau nei Šiluvos vargonai, smulkiau nepasakosiu. Tiesiog, buvo smagu ir tiek (gerai, kad įsidėjau ausinuką).
         Pusryčiauju, manoji dar gulinėja, mat po vakarykštės išvykos skauda „visą kūną, tarsi įkaitintom replėm kas gniaužo“. Tegul pasnaudžia, pusryčiai iki 10 valandos, kaip nors pasveiks, nes diena laukia įtempta - pirksim kailinius, kurių skubiai reikia mamytei. Taigi, 11 valanda, po „ypatingai neskanių pusryčių“ mes, anytos draugės nurodymu, „Grand bazaar’e“. Pasirodo, tai yra didelis ir klaidus pastatas, kuriame be žemėlapio galima net pasiklysti. Mamytė atsigavo, pražydo tiesiog akyse:  garsių  firmų drabužiai (kuriuos siuva čia pat turguje), kailiniai, auksas (beprotiškai daug aukso), antikvariniai dirbiniai,  šviestuvai, kilimai, odos dirbiniai ir begalė kitokio turginio šlamšto. Vyrukai tik lankstosi aplink, čepsi lūpomis, mirksi akimis ir kažkokiu kelių kalbų kratiniu pila liaupses anytai.  Kailio ir odos gaminiai Turkijoje žymiai pigesni nei Lietuvoje. Taigi nusipirkęs  vienerius kailinius Turkijoje  gali padengti  kelionės  išlaidas. Pagaliau misija įvykdyta - po ilgų ir sunkių derybų  mamytė turi naujus padorius kailinius. Skambutis į Lietuvą su detaliu kailio, spalvos, fasono aprašymu būtų trukęs ilgai, bet sumanus turkas mandagiai pasiūlė  parvežti abi „madam“  iki viešbučio. Kol mamytė  draugėms girdamasi pavykusiu pirkiniu tarškėjo telefonu tyliai išsmukau  į parką, pasėdėjusi prie gaivinančio fontano, pasiekiau Sofijos mečetę, kurioje, pasirodo, įrengtas muziejus. Pasigrožėjusi freskomis iš aukso gabaliukų, stabtelėjau prie didingų Topkapi valdovų rūmų. Kelios nuotraukos ir skubu atgal, kol anyta nepaskelbė visuotinės paieškos.                     
Kita diena pagal mamytės planą taip pat turėjo būti skirta dovanų paieškai - kažkokiai draugei skubiai prireikė kaljano, ir ne bet kokio, o su įvairiausiais priraitymais. Šį kartą aš, nedėkingoji, pakėliau tikrą maištą - plauksiu į Princų salas ir taškas. Po ilgų dūsavimų ir juokingų paašarojimų mes Kabataš  prieplaukoje, iš kurios reguliariai plaukia  maršrutiniai laiveliai. Pasakojama, kad Princų salų pavadinimas atsirado tada, kai karališkosios šeimos nariai buvo ištremti į šias salas. Mėlynas jūros vanduo, ryškiai geltona saulė, žalios palmės, raudoni  žiedai gėlių, kurių net pavadinimo nežinai, baltas smėlis ir pilkas akmuo - visa spalvų gama ir grožis pasitinka atvykėlius.  Vietinė valdžia, saugodama šį trapų gamtos stebuklą, salose įvedusi daug ribojimų. Vienas iš jų - draudžiamos motorinės transporto priemonės (motoroleriai tik elektriniai). Vienintelės mašinos saloje -  gaisrinė,  šiukšliavežė ir greitoji.  Tai sala, kurioje karaliauja  arklys, žirgas, kuinas, kumelys ir pan.  Įkalbinu savo rūsčiąją globėją už 50 lyrų karieta apvažiuoti ratu aplink  salą. Iš pradžių pasipiktinusi astronomine kaina, vėliau anyta nusileidžia, nes suvokia, kad pačiai reikės savo trumpomis kojytėmis tą keliuką numinti.  Pagaliau pusantros valandos ramybės, nes mamytė atkakliai bando prakalbinti tamsiaakį važnyčiotoją, kuris tik maloniai šypsosi ir linksi galva. Atrodo, kad esame pasakoje, iš kurios nesinori prabusti. Visuotinė ramybė ir palaiminta idilė, kuri, deja, baigiasi. Laiveliu burzgiame atgal į žemyną, anyta dejuoja, kad skauda įdegusį veidą. Pasižiūriu, tikra gražuolė - visą dieną sėdėjusi su akiniais nuo saulės, taip ir pasipuošė - raudoname  liūliuojančiame veide  balti akinių kontūrai. Paslepiu veidrodėlį, kad nepamatytų savo atvaizdo, vėl priepuolis garantuotas. Paslaugi gidė maloniai ragina mieląją ponią kartu su grupe funikulierium pakilti į Taksim rajoną. Mieloji ponia, pasijutusi labai svarbi, nes jos vienos laukė trisdešimties žmonių grupė, iškėlusi nosį tiesiog buvo įvesta į „tą geldą, kuri nekelia jokio pasitikėjimo“. Iš  aikštės senoviniu tramvajumi („kriošena, kuri tuoj subyrės“) pro Galata rūmus važiuojam iki Galata bošto. Čia atsiveria didinga, tiesiog pritrenkianti  Stambulo panorama. Gidė pasiūlo pasivaikščioti, paaiškinusi, kaip sugrįžti į viešbutį („atvilko lyg maišą ir paliko, žinokis dabar“). Ilgai leidžiamės nuo kalno, nesibaigiančios aimanos ir skundai, švelniai raminu, kad apačioje jaukiame restoranėlyje papietausime ir tikrai pailsėjusios atgausime jėgas.  Deja, aplink tik  mažos suvenyrų parduotuvėlės, apgultos nuobodžiaujančių turistų. Pagaliau radome jaukią užkandinę, kurios vidiniame kiemelyje, pasirodo, galima ne tik atsigerti turkiškos arbatos, bet ir pažaisti stalo žaidimus bei parūkyti kaljaną. Čia pat sustatyti nedideli metaliniai staliukai marmuriniu paviršiumi, o prie staliukų  kėdės, ant kurių puikuojasi minkštos pagalvėlės. Viešpatauja, čia, aišku, vyrai, vietinių  moterų  į tokiais vietas niekas nesiveda. Aš,  sutrikusi europietė turistė, susigūžiau ir ėmiau nedrąsiai žvalgytis, bet mamytė įėjo kaip karalienė - eisena, žvilgsnis, rankų mostai, aukštai pakelta galva ir įspūdinga krūtinė.   Po kelių akimirkų prasidėjo tikras sujudimas: paslaugūs  padavėjai   nešė ir krovė ant stalo nesibaigiančias lėkščių rietuves. Pradėjom nuo džadžikos (tokia šalta sriuba), po jos avienos pilavas, įpusėjus jį - turkiškas šašlykas su baklažanais, po to manti (tokie koldūnai) ir pabaigoje chalibo desertas. Kaip supratote, aš buvau nugalėta ir bejėgė.
Ankstyvas rytas – mamytė nesveikuoja („pritampė vakar po kalnus, kojas išsukinėjo senai moteriškei“). Nors vakar ir slėpiau veidrodėlį, bet po meilių durininko žodžių („krasivij madam“) įtarė kažką negero, todėl grįžusi į kambarį puolė į vonią. Aš tuo metu čiupau rankšluostį ir sprukau prie baseino. Gulėjau ilgai, kol likau viena, nes sutemo. Patarnautojas, supratęs manosios situacijos beviltiškumą, pakvietė prie baro suplakęs „Kruvinąją Meri“. Tyliai pravėrusi duris ant pirštų galų įsliūkinau į kambarį. Anytos veidas išteptas storu riebaus kremo sluoksniu lygiai kilnojosi. Susiraičiau į lovą, prieš tai užmetusi akį į paliktą telefoną - dvylika praleistų skambučių nuo mano brangiausiojo. Į klausimą, gal pusryčius atnešti į lovą, buvo atsakyta žvilgsniu. Taigi Bosforo sąsiaurio  krantu važiuojame prie Juodosios jūros esančio Kylios kurorto. Kelias beveik visą laiką eina palei jūros krantą. Kuo toliau, tuo turtingesni rajonai, primenantys  Prancūzijos pietinę pakrantę.  Prabangūs, baltai dekoruoti dviaukščiai, triaukščiai namai, kai kurie su kolonomis, žaliuojanti veja, gėlynai, baseinas, teniso kortai ir, aišku,  Aston Martin ar Ferrari automobiliai.  Kitoje gatves pusėje esančiose prieplaukose besipuikuojančios jachtos ir jūriniai kateriai. Mamytė dūsauja ir garsiai, kad skambėtų visame autobuse, samprotauja („iš kur nevidonai tiek pinigų turi“). Privažiuojame Kylios miestelį, kuris savo dydžiu primena Šventąją. Paplūdimys baisus - šiukšlės, nosį riečiantis kvapas, jūros ežiai ir   netoliese nuskendęs krovininis laivas, kuris dar kažkokiais trosais  pririštas prie kranto. Gelbėtojai lyg išprotėję šaukia, mojuoja rankom, kad negalima maudytis, nes ten, toliau, jau ne jų saugoma teritorija. Paėjusios šiek tiek toliau aptinkame tinklinę tvorą, ant kurios puikuojasi užrašai, kurių, mes, aišku, nesuprantame. Švaru, tvarkinga, vietos daug, nusimetam sukneles ir tada suvokiam, kodėl moterys jūroje maudosi su čadromis ir piktai žiūri į mūsų pusę. Prisipažinsiu atvirai,  musulmonams skirtame  pliaže pasijutau taip pat nejaukiai, kaip per klaidą  atsidūrusi nudistų pliaže Giruliuose, toks pat nemaloniai nepatogus jausmas. Anytai matytas vaizdelis suminkštino  širdį („vargšelės, ir taip visą gyvenimą, bet žino, kas yra šeima, padorumas, pasiaukojimas, kantrybė, kaip mūsų lietuvėms toli iki jų...“). Susirinkusios daiktus judame toliau,  dar viena tvora ir mes pagaliau patekome į  beveik laukinį pliažą, kuriame ramybę drumstė tik riaumojančios karvės ir horizontą užstojantys laivai, laukiantys eilės per Bosforo sąsiaurį   įplaukti į Marmarį.  Prisitepusios riebiais kremais ėmėme skaičiuoti laivų siluetus ir baidyti ne tik muses, bet ir vis labiau norinčias draugauti karves.
Lauktuvės (daug chalvos ir nelemtasis kaljanas), vėl paskubomis sumesti daiktai bei dailiai suglostyti ir supakuoti  kailiniai, ir mes judame oro uosto link.  Anyta garsiai dėkoja, kad pagaliau „pasibaigs ta kankynė“, o man gaila, kad tiek liko dar nepamatyta, neištyrinėta, neišgirsta. Karšta, lėktuvas lyg įstringa ant pakilimo tako, pusvalandį kepame įkaitusioje dėžėje, kurioje jau nepadeda nei ventiliatoriai. Kylame,  Ryga ir pagaliau namai, namučiai...