Lyg musę įkyrią veju tokią mintį,
Kad mūsų gyvenimas - dydis baigtinis.
Gražiausios minutės į praeitį klimpsta,
Galėjom ištraukt, bet į gelmę įmynėm.
Ropoju per kiemą ir bambu po nosim,
Lyg apmaudas ką nors pakeisti galėtų.
Girdžiu it paguodą - už sienos tu kosti
Ir čežančiais žingsniais artėji iš lėto.
Atleiski, nemoku jau žvilgsnio žavėti -
Abudu nešiojam suglamžytą odą,
Sudilusiam daiktui pagailima vietos,
Užkišę palėpėn jo niekam nerodom.
Prašau, nebežaiskime mudu slėpynių -
Iš veidrodžių žvalgosi pragaro šmėklos
Ir kliedi, kad laikas mums skirtas baigtinis,
O tu ramini - mes abu savo vietoj.
Šį vakarą mudu sėdėsim prie žvakių ,
Prie indų geriausių, prie maisto rinktinio,
Nes niekas nei tau, anei man nepasakė,
Kuri vakarienė yra paskutinė.
Pabaigsime medų, kurs buvo mums skirtas,
Apsvaigsim nuo vyno, ilgai išlaikyto
Ir gausime tokį sotumą patirti,
Kad jau nebetrokšim gyvenimo kito.