Nutylėta... Nes tu nesakei
Net tada, kai naktis kūnus glostė,
Kada pirštai balti neregiai
Lietė plaukus, duobutę ant skruosto.

Nutylėta... Nes žodžių dviejų
Kartais daug – juk galbūt tai netikra.
Žodžiai – žvaigždės, dangus liks be jų
Panašus į pajuodusią dykrą.

Nutylėta... Nes tu išėjai
Tartum sapnas, nelaukusi ryto.
Bet kodėl? Ar dėl to, kad bijai
Nepaklyst savyje? Argi klydo

Tavo akys ir kūnas? Nejau
Tie atodūsiai šaukiantys lietų
Vien likimo alsa? Aš lijau,
Nes tikėjausi – buvo mylėta...
..................................................................


Sklaidės debesys. Sklaidės lėtai...
Ne danguj, o prie kojų – ant tako.
Man snaige širdyje nukritai.
Tirpo snaigė – mažutė plaštakė.