Veronikai – tautos dainų matulei
Jei tolimam krašte reikėtų apsakyti,
Kokios spalvos, kaip skamba Lietuva,
Nevark ir neieškok - tai gali padaryti
Tiktai jinai – tiktai Veronikos daina.
Laimingi tie, kam motinos dainuoja
Prigludusios šalia, vėliau tik sapnuose,
Stipriau nei rankomis - širdim - tada globoja
Ir žiebia šviesą vaiko akyse.
Nerasti žodžių ten, kur meilė plaukia
Gimtinės žemei, miško juostai, žmogui,
Kada garsuose amžiai atsišaukia,
Jų pergalių džiaugsmai, skausmai ir grožis.
Rami laiko tėkmė per rasą, medį, žolę,
Liūdnas atodūsis iš ežero gelmės,
Gegulė, šaukianti sugrįžt vaikus namolio,
Visiems prie tėvų slenksčio dar prisėst.
Kartais juk būna, kai tauta prisnūsta,
Pamiršta savo garbę, kam žemėj šioj yra,
Tada lyg vėjo pats gaiviausias gūsis
Pažadina ir pakelia gyvenimui daina.
Laimingi mes, kad balsą tą girdėjom,
Kad jis plazdėjo tarsi vėliava,
Su juo pakilom, sau stiprybės sėmėm
Ir patikėjom – Tėvynė bus laisva.
Veronika, tautos dainų motule,
Šviesi šviesi, lyg nuometas balta,
Dėkinga Lietuva, kad visą ją užbūrei
Savo širdim ir dzūkiška daina.