(Atsakant į kai kurias Š. Liekio keliamas ir
tautiškumą niekinančias mintis)  

Neliūdėk, ąžuolėli, dėl liekno kamieno,
Dėl lenkiamų vėjy šakų.
Be rūbo puošnaus palikai juk ne vienas,
Ne vienas be lapų žalių.

Laikas nestovi, jis skuba taip greitai,
Nematai, kaip diena praeity.
Javai kur žaliavo, rūkai balti draikės –
Dabar dirvonėliai pilki.

Tikėki – kol savo žemelėje augi,
Ji duos tau gyvybę, jėgų.
Tik amžiną ryšį ir meilę išsaugok,
Vienovėje būkit abu.

Čia neplaka lietūs – jie girdo ir prausia,
Griaustiniai, žaibai nepikti.
Jei kartais ir bara ar tėviškai baudžia,
Tik tam, kad išliktum tvirti.

Kas metai į viršų, kasmet sutvirtėsi –
Kamienas audros nebijos.
Viršūnėj vainiką gražiausią turėsi
Užrašytą vardu LIETUVOS!

………………………………….

Neliūdėki, lietuvi, jei kartais pasako,
Kad tau kas esi – nesvarbu,
Jog tu tik praeivis ant didelio tako,
Tik smiltis kitiems po padu.

Svarbiausia – bujot tvirtu ąžuolu žemėj,
Nepalūžti dvasia, patikėt širdimi,
Kurią protėviai šimtmečiams saugoti davė,
Prisakė išlikti TAUTOS sūnumi!

Tau nėra kito tikslo gražesnio, kilnesnio,
Kaip ginti tėvynę ir kalbą tėvų,
Kad ilgai, čia ilgai, net po tūkstančio metų
Žmogus vis vadintų save LIETUVIU.