5. Pakeliui į Novaką

Iš tiesų tai  uostas, fortas ir kurortas, kurį 1410 metais pastatė šiaurės šalių misionieriai, atkeliavę į pastarąjį Sindailo užkampį. Lygi ir smėlėta  pakrantė bei  iš vandens iškilusi didžiulė uola sudaro įspūdingą ir patrauklų reginį. Už smėlėto paplūdimio kilo kalvos, apaugusios koralinius rifus primenančiais augalais. Kelios nedidelės giraitės yra įsiterpusios į krante išsibarsčiusį miestą, kuriame gyvena beveik trys šimtai tūkstančių pastovių gyventojų. Mieste į viršų stiebiasi įvairių epochų pastatai. Tačiau dauguma namų nėra didžiuliai ir aukšti. Tik ant iš jūros kylančios tamsios uolos dunkso gana aukšta, sena ir apsamanojusi tvirtovė – senosios Kalairono Naujosios Amerikos avanpostas, kadaise  gynęs kraštą nuo šiaurėje įsikūrusių užkariautojų, kažkada telkęs armijas  prieš vietinius gyventojus čiagudus. Vietiniai gyventojai, nors ir  stebėtinai panašūs į žmones, buvo negailestingai išnaikinti daugelyje Kleimombo kraštų, prisidengiant  Dievo vardu. Vietinių gyventojų šiuo metu liko tik toli šiaurėje esančioje Loretos lordystėje ir pietinio žemyno Armanedo džiunglėse...
Novako miestas istorijos tėkmėje ėjo iš rankų į rankas. Iš pradžių uostą ir nedidelę gyvenvietę valdė misionieriai ir kraštą paliko tik tuomet, kai Kalairono Naujoji  Amerika užgrobė šį kraštą. Užkariautojai pastatė nykiąją tvirtovę. Nenugalimoji armija iš čia rengė reguliarius reidus ir baudžiamąsias ekspedicijas toli į pietus arba šiaurėn. Krašte per daugelį amžių išliko tik  misionierių paliktas tikėjimas ir papročiai.
Dabar Novakas – antrasis kol kas dar vis atviras užsienio turistams Sindailo miestas. Todėl čia, vandenyno pakrantėje 1613 m. įkurtame reguliariojo uosto prieplaukose nuolat švartavosi burinės ir garinės jachtos bei prašmatnūs katamaranai, o miesto šiaurėje prie vandens gyvai funkcionavo laisvasis valstybinis oro uostas.
Pats miestas iš šiaurės į pietus driekėsi net keturioliką kilometrų, o nuo kranto žemyno link – vos porą. Mieste virė gyva prekyba, o sezono metu suplūsdavo daugybė poilsiautojų iš visų aplinkinių kraštų, tad vasarą čia netrūkdavo įvairiausių pramogų ir triukšmo.

Iš Džiuzepės Markantelio \"Vakarinės pakarantės istorijos\", išleistos Sojoloje 1853 m.

Redas ir Tedis artinosi prie vandenyno pakrantės, iki kurios turėjo likti vos dešimt kilometrų. Du kilometrus jiedu vilkosi taip lėtai, tarsi būtų buvę visi dvidešimt. Nors kelias iki pastebėto šviečiančiais langais pastato pasitaikė tiesus, tačiau debesuotame ir apniukusiame danguje nespindėjo joks šviesulys, galėjęs bent paįvairinti apylinkes. Todėl visi pakelės objektai skendėjo akloje tamsoje. Jaunuolis labai apgailestavo, kad nei jis, nei bendražygis neturi nei deglo, nei žibinto. Teko viltis tik stebuklo, nes likti  vietoje be galo rizikinga. Vyrai, trumpai pasitarę, nusprendė rizikuoti – toliau eiti į nežinią, pasinaudodami tik kelkraštyje atsitiktinai rastais pagaikščiais.  Tik jais galėjo tikėtis patikrinti ar priekyje nėra kliūčių. Nakties metu pakrantės dėlės, šias palietus kokiu nors kietu daiktu, imdavo žaižaruoti tarsi jonvabaliai Senojoje Žemėje. Žinoma, tai nebuvo ideali priemonė, bet neturint nieko geresnio, teko pasinaudoti tik tuo, kas yra po ranka.
Jų padėtis tiesiog apgailėtinai prasta. Juk grėsmingi sutvėrimai neretai būdavo paprasčiausiai nepastebėti, todėl bet kokia apmaudi klaida galėjo keliaujantiems kainuoti gyvybes. Baimės kaustomi jiedu ėjo tarsi neregiai, baksnodami pagaliais į žemę. Tačiau viltingasis pastatas visgi palengva artėjo. Viename jo lange vis dar tebedegė šviesa, blausiai apšviesdama akmenuotą kelią. Redas nerimavo, bijodamas, kad staiga neužgestų tas menkas žiburėlis, teikiantis mažytę viltį. Tuo tarpu Madisonas Konavą nuolat ramino, jog kelyje turėtų būti matomi tie mirtį nešantys padarai. Aptikti kitokių plėšrūnų šiose vietovėse tikimybė buvo labai menka. Grėsmingiausias – diložas, tačiau jo arealas driekėsi tik Freimodo upės pakrantėse. Iki pastarosios upės, tekančios dešinėje nuo kelio, buvo keli kilometrai, tad realios grėsmės keliauninkams nekėlė.
Pasirodo, priekyje artėjantis pastatas buvo ne vienas. Abu keliautojai netrukus pastebėjo nedidelį kaimelį, išsibarsčiusį netoliese vinguriuojančio upelio slėnyje. Tamsus kaimelio siluetas dalinai užstojo tolumoje pasirodžiusius didmiesčio žiburius.
Du keliautojai tąnakt nenukeliavo į Novaką. Nusprendę neberizikuoti, jie laikinai apsistojo tamsoje skendinčioje gyvenvietėje. Pasirodo, Vunkioja, taip vadinosi bažnytkaimis, nuo didžiojo miesto tebuvo nutolęs vos penketą kilometrų. Tarp kaimelio ir kurorto driekėsi laibakamienių kaktusų ir asiūklių miškelis.
Kaimelyje tebuvo tik  penkios sodybos ir sena mūrinė neoromaninio stiliaus Švento Olevaro Venojiečio bažnyčia, į kurią melstis traukdavo aplinkinių kaimų ir netgi kurorto sentikiai. Šalia maldos namų vinguriavo neplatus bet sraunus upelis, šaltus vandenis nešantis tiesiai į Kleimombo vandenyną, kirsdamas garsųjį kurortą. Žinoma, tamsoje to reginio beveik nesimatė.
Juos priglaudė bažnytkaimio patricijaus Džono Menglo žmona su savo tarnais, kurie gyvena dviaukščiame tvirtovę primenančiame name. Šeimininkė Rebeka juos pavaišino sakvontiška ryžių koše bei džeminiu, nors paaiškėjo, kad yra antra valanda nakties. Šeimininkė pati prisipažino išsigandusi, kai išgirdo netikėtą barbenimą į laukujes duris. Tačiau patricijus, pažadintas šio triukšmo, visgi įsakė įleisti neregėtus svečius, pats tąkart taip ir nepasirodęs.
Į Vunkioją retai kada užklysdavo svečiai, o juolab turistai. Kaime beveik niekada nepasirodydavo jokie prekeiviai arba paklydėliai. Paaiškėjo, kad dažniausi svečiai čia – sentikių maldininkai, jūrų ir sausumos armijų kariai, kurie dažniausiai neturėdavo ką čia veikti. Todėl daugelis čia neužsibūdavo – vykdavo arba į Novaką, arba į karinį oro uostą, kur bent šiokia tokia smuklė stovi. Dėlei tokios vos ne idiliškos ramybės, išskydo čionykščių gyventojų atsargumas: nusikaltimų kaimelyje nepasitaikė, nes visi atvykėliai buvo rimti – blogio mažiausiai tikėtasi.
Tą naktį Redas su Tedživu tik stebuklingo atsitiktinumo dėka išvengė nemalonumų su dėlėmis, o namo šeimininkai keleivių nepaliko nakvoti gatvėje. Vaikinas su senioku džiaugėsi galį išsimiegoti gan prašmatniame svečių kambaryje, o prieš tai nusimaudyti puikioje vonioje. Redas Konava labai stebėjosi tokiu patricijaus šeimos svetingumu ir net neįtarė, kad už viso to kažkas slypi. Jis nuo gyvenimo Artūro Surdančio baronijoje laikų nebuvo patyręs nieko panašaus. Visi Sindaile gyvenantys turčiai jam asocijavosi su pasipūtusiais turtingais ir kilmingais ponais, kurie iš tokio migro ir neaiškaus mišrūno sugebėtų išspausti devintą prakaitą, kad tik gautų iš to naudos.
Atrodo, Tedis Madisonas Džono Menglo visai nepažinojo, tačiau buvo akivaizdu, kad šiame krašte ne kartą lankėsi. Vunkiojos ir jos apylinkių gyventojai, jo manymu, dar nebuvo smukę, palyginant su turtingaisiais, gyvenančiais likusiame Sindaile šiapus Folo sienos.
- Labai dėkojame už nuostabius ryžius, kvapnų ir gardų džemenį, - tarė Tedis storulei tarnaitei, - Mes iki mirties tik geru žodžiu minėsime šią rezidenciją, jos šeimininkus ir tarnus.
- Ačiū už šiltas priimtuves, - įsiterpė Konava.
- Nieko čia ypatingo, - kuklinosi apkūnioji moteris, - Kiekvienas atvykėlis čia yra labai laukiamas. O jūs du nuo visų anksčiau apsilankiusių ponų itin skiriatės.
- Ko gero, mes du ne kaip atrodome, - apgailestavo Redas.
- Kuklumas – geras ženklas, bet nepasakyčiau, kad būtumėt eiliniai valkatos, - įsišneko tarnaitė, - Jūs skiriatės nuo tų bukų kareivių ir dar bukesnių turistų, kuriuos tenka matyti mieste. Beje, kurgi keliaujate? – pasiteiravo ši.
- Į Novaką, - atsakė Madisonas. – Bet ne ilsėtis. Mūsų laukia darbas, - dėl viso pikto pamelavo jis. – Aš esu mokytojas, praradęs postą puskarininkius ruošiančioje mokykloje. Bet dėl to nenusimenu. Manęs laukia aukštosios mokyklos dėstytojo kėdė. Tiesa, man dar teks šiek tiek pasimokyti ir atlikti praktiką.
- O jis? – tarnaitė susidomėjusi bakstelėjo pirštu į jaunuolį.
Tedživas Madisonas paaiškino už patį Konavą:
- Redas važiuoja į Jazuliną mokytis dailės pagrindų pas įžymųjį Vilamo tapytoją Džo Lenverį...
Po vakarienės ir vonios abu svečiai buvo nuvesti į savo naujuosius apartamentus. Tai buvo senamadiškas, gal dešimtojo amžiaus stiliaus baldais apstatytas miegamasis. Sienos puoštos prašmatniais auksu išsiuvinėtais gobelenais. Juose vyravo Kalairono batalijos prie Sindrail – Moirelo. Ant mažų langų kabojo storos, spalvingos ir ornamentuotos užuolaidos. Ant kabančių sienose lentynų žibėjo sidabrinės ir paauksuotos taurės. Įdėmus Redo žvilgsnis pastebėjo ant jų įrėžtus sena esperanto kalba užrašytus įrašus. Tekstai bylojo, kad namo šeimininkas pasirodo esąs puikus seno kaip pasaulis žaidimo vardu krepšinis, kartais vadinamu basketu, žaidėjas. Menglas drauge su savo komanda „The Nowac Eagles“ laimėjo net kelis Kleimombo šalių čempionatus. Tik tuomet, apžiūrinėdamas taures, Tedis prisiminė prieš devynis metus Klidarfe stebėtas rungtynes. Šių apartamentų savininkas žaidė Sadkidlio provincijos rinktinėje ir nugalėjo priešininkus. Tiesa, tuomet Menglas išėjo žaisti į aikštę tik rungtynių pabaigoje. Atrodo, keli  jo pelnyti taškai buvo paskutiniai karjeroje. Vėliau patricijus daugiau niekur nebežaidė.
Tedis nebuvo aistringas basketo šalininkas, tačiau kartais pasinaudodavo jam skirtomis  privilegijomis. Kvernas labiau mėgo tik Alberto Korndivelo išrastą trivartį. Apie tai ir papasakojo jaunuoliui...
Paganę akis po miegamąjį, jie sukrito į minkštus patalus. Keliautojai pasijuto velniškai pavargę. Abu jie norėjo tik puikiai išsimiegoti, juolab, kad ryte laukė kelionė į  miestą.