Šlept, šlept… Vėl spengia tyla. Imu snausti, bet vėl kažkas šlepteli. Mintys sukasi kaip bitės spiečiuje. Ranka pakyla iki elektros jungiklio. Kambarys atgyja šviesoje, bet žvilgsnis už nieko neužkliūna. Kaltinu vasaros kaitrą. Tvankuma neduoda pailsėti ir pasąmonę užpildo garsai. Taip drąsinu save ir nugrimztu į sapnų karalystę.

Pirmasis saulės spindulys ir iš gatvės besiskverbiantis rytinis šurmulys nutraukia mano miegą. Pajudinu ranką, apsiverčiu ant kito šono. Et, taip tikėjausi, kad rytas atneš gaivaus lietaus. Vakar vakare žolė nepasidengė rasa. Štai tau ir liaudies išmintis. Žemė panaši į pelenus, kyla dulkių kamuoliai. Tvankus oras neleidžia net pajudėti – kūnas ima skęsti prakaite. Mintyse atgimsta naktiniai garsai. Įdomu, ar tai sapnas, ar tikrovė?

Pasigirsta arbatinuko švilpesys. A, tai mama virtuvėje pusryčius gamina. Reikia keltis iš lovos. Ryto gaivuma leis nors vieną darbelį nudirbti. Vėliau teks langus nuo saulės kaitros dangstyti užuolaidomis.
Žvilgteliu į langą, ir iš nuostabos net lūpa atvėpsta. Ant užuolaidos išvystu rupūžę. Ji, tvirtais savo pirštukais įsikibusi į užuolaidos retus siūlelius, kopia vis aukštyn ir aukštyn. Gal dar aš sapne? Ne, tai tikrovė. Dar to nesu matęs ir tikrai niekas nepatikės mano pasakojimu. Pirma mintis, kuri aplankė mane – bėgti pasiimti fotoaparatą. Taip ir padarau.

Žybteli blykstė, kadras po kadro. Ir štai turiu tvirtą įrodymą, kad ir rupūžės kaip musės gali ropinėti užuolaidomis. Tik po to šypteliu ir pagalvoju, kad ne tik man norisi, kad atkeliautų lietus. Kaip toje pasakoje, kai varlė keliauja pas dievą į kalną prašyti, kad į žemę paleistų lietų.

Nežinau, kiek laiko stebiu padarėlį, kuris, mano manymu, tik žeme turėtų rėplioti. Akyse aptemsta. Gal tai nuo žiūrėjimo į saulę? Dunksteli, kad net suvirpa langų stiklai. Kai į stogą ima barbenti didžiuliai lašai, apsidžiaugiu, kad pagaliau sulaukėme lietaus.
- Arbata garuoja ant stalo, – išgirstu mamos balsą.
Įeinu į virtuvę. Mama nustebusi klausia:
- Ar lietus žvalumo suteikė?
- Ne, tai rupūžė alpinistė pasirūpino, kad miegai išsilakstytų, – mįslingai atsakau ir imu pasakoti šiandieninius nuotykius. Viso to patvirtinimui parodau užfiksuotus kadrus fotoaparate.
- Kur dabar rupūžė? – klausia mama.
- Nežinau, gal dar kopia į dangų? – šypteliu.
Nueinu į savo kambarį. Ant užuolaidų rupūžės nėra. Įsiklausau ir vėl išgirstu šlepsėjimą. Kampe už lovos mano naktinė „baimė“ – rupūžė. Paimu ją į rankas, o ji spurda, taikosi sprukti.
- Palauk, nejudėk. Prišaukei lietų, tai ir tu atsigaivink jo vėsoje, – sakau ir išnešu rupūžę į lauką.