Iš mažo augalo plačiai kai byra sėklos,
Stichijos jį turėjo pakratyt.
Galiu nuspėti esant būdo kieto,
Nes prie šaknies nėr atžalos arti.
Esmė darbuos, ne iškilminguos žodžiuos -
Ar dera lysvės, tręštos pažadais?
Ravėt sunku, bet piktžolės jei gožia,
Kas laukia derliaus, dirvos neapleis.
Kam skauda širdį, kad tuštėja gryčios?
Kiek laimės ras patapęs skristuku?
Tauta, atrodo, išsiskirsto tyčia,
Nors Amžinybėn tiek nedaug takų.
Ką besirinsi - dešinę ar kairę -
Erdvės tiek pat - tarp lopšio ir kapų.
Jei savas kraujas nenubrėžia gairių,
Tai svetimųjų rasis su kaupu.
Kol išragausi pyragus klajūno,
Išeis visi, dalijęsi pluta.
Gamta žiauri. Čia tuštumos nebūna.
Kai prarandi, ar bent suvoki, ką?
Menkiausias vėjas išnešioja smiltis,
Nes ir uola dūlėja su laiku.
Tauta pajėgia iš vargų pakilti,
Jeigu lopšiuos daug mylimų vaikų.
Gyvybė gimdo į save panašią -
Juk neužaugs ant eglės obuoliai.
Vaikai valstiečių jeigu duonos prašo,
Jokie Dievai tai genčiai neatleis.
Pakol vadai derėjosi ir pešės,
Nieks nebeklausė kiekvienos galvos,
Ar ji pajėgia savo kelią rasti
Pernykščių usnių padegtuos laukuos?
Dėvėtu skuduru pridengę savo gėdą
Du milijonai badosi akis -
Kas trečias brolis kažin kur išbėgo.
Pralietos ašaros sugrįžt neišprašys.
Teks užmokėti už genties žiaurumą
Kam  - bėglio nuoskauda, kam - senio vienatve,
Tiek užsidarius gryno aukso rūmuos,
Tiek besivartant užmirštam kape.
Bijau suklysti perkant ir parduodant.
Jaučiu širdim, ką duoti dovanai.
Delnuos įdiržusiuose slepias aukso klodai,
Nes aš lenkiuosi tėviškei vienai.
Tavęs sulaukus nesakysiu nieko,
Nes žodžiai greit apsivelia melu.
Pažyra žirniai ankščiai išsikėtus.
Tu juk ne žirnis. Grįžk. Dar ne vėlu.