iks peri mentas
ateinantys patrepsėt ant minties krašto laukia paskutinio materijos lašo išblėstančiam būties spinduly
ąžuolų ilgaamžių pavėsyje nustoja suktis laiko rodyklės ratu tolyn liejasi už visatos kad ten išgyventų
beveidėmis išraiškom nesureikšminę proto skriejančio nuo piramidės viršūnės aukštyn žemyn ir kairėn
cinikų ašarų potvyniu nusiprausę rankas praeitin išbadėję dešinę koją bandę įkelti pragaran ir į dangų
čakromis plikagalvio šventumo visą pasaulį apėdę ir apsiėdę alkani kaip vikšrai burzgiančiam skrandyje
devyngalviškais šuoliais lekia į atomo širdį jausmą apglėbti ir paimti tai ką turėjo delnuos tik ką užgimę
eitis per vingiuojančius klonius pagonių dievams nusilenkt ugnimi šventesne už švenčiausią į visuomen
ę neregėtų spalvų nesuvokiamų jutimų upėm nutekėjusia per plyšius žinojimų nežinojimų aklos abėcėl
ės beieškant nes per nosį išpūstas garsas nutilo natom nepavirtęs kompozitoriaus sąmonėj juk sakiau
faraonų auksas moliu pavirtęs ašarų luitais skandino nepatirtą jūrų ir vandenynų ošimą o jei X suradot
grąžinkit jį vėl dar negimusiems kurie ateis iš meilės aistros jaunystės vilties ir nesuvokimo atleiskit už
heraklio tryliktą nes mintims rutuliojančioms visumą nėra vietos esamam prote sirpulyje iš pradų prado
išnešiotam sterblėje kontinentinės prašmatnybės mirusiam bandoje masių trypiamam tikrame svaiguly
į nepakartojamą žmogaus molekulės gyvenimą platybėse numirsiančiam visatos nišose žvaigždėmis sk
ylėse kurios dar šviečia ir spindi tamsos elektronais traukti atstumti kaip būti nebūti nepradėtoj filosofi
joj
karys mirė su kardu rankoje
laimė jazminu žydėjo kieme
mylėti pasaulį norėjau
nenorėjau reikėti
o
prometėjas perėjo
rožinę sąmokslo ugnį
sugrąžino mirsiantiems šiandien
šokas sąmonei nušoko bedugnėn
turėjau viską šviesoj akiniais apsirėdęs
užmaršties ribą nurėžiau vaikaičiams
ų nosinės nieks nepakėlė
ūkas blėso ateities neregėjęs
voras šilumą vyniojo
zylių nematyti
žvarbu