Lapkritinis

Šešėlių metas - subrandinti minčiai
Ir ją išpuošt svajonėm bei sapnais.
Lietus purve bemielę tešlą minko -
Girdi jį čežant vakarais ilgais.
O šerdį reikliai klausia naujos rievės,
Kiek ji pajėgs maitinti pumpurų?
Tas, kas į podėlį duris tik ką užvėrė,
Galės per žiemą apsimest geru.
Rūbus nuvilko rupios laiko slinktys
Ir jau į odą derina briaunas.
Piktai keiksnoja, kas tešloj įklimpo,
Nes žino, kur turėtų parsirast -
Prie to ugniakuro, kur karštą savo sielą
Dalina dosniai spraganti šaka.
Nors ji į saulę kiek pajėgė kėlės,
Tačiau nuo šerdies buvo atkirsta.
Ir baigias visas skelbiamas gerumas,
Kai gelbėt kailį tenka nuo žiemos.
Sapnai išnyksta tartum vėjy dūmai,
Na, o svajonės aušta pelenuos.
Nijolena