Išeidavom tylūs, tik naktį užklupdavo karas,
Nemiegantis laikas sprogdindavo sielos planetą,
Neateidavo žinios iš fronto, tik snigo vasaris,
Tiktai krito skeveldrų ugnis į užšalusį lietų.

Tiktai meldės dangus į užkimusį miesto žibintą,
Neužtekdavo laiko, išdžiūdavo praviros stotys,
Atminties šoviniai pasibaigdavo švintant,
Ir nelikdavo nieko daugiau, tik aklai pasiduoti.

Šūvio aimanai, delno bedugnėms per dykumą kūno,
Kulkos strigdavo žodžiuose, lūpas į laiką užkasdavom
Po širdim, kur nujausdavom, renkasi žuvę
Sielos broliai arba traukiniai, nemokėdavom rasti

Nei laiškų nei vandens tik išnešdavom ugnį,
O paskui dar ilgai atnašaudavom kraują ir kūną
Išsprogdintų altorių šviesoj, kur bijojom užtrukti,
Visą pokarį šalo be gailesčio ir be švelnumo.