Pažadai
Be galo skaudu, kada vakaras gęsta –
Ištiesęs su medžiais rankas prašo – stok...
Dar kartą, dar kartą pasirenku brastą,
Nes viskas taps juoda – ir žemė, vanduo.
Ir galbūt net mintys... Ir žodžiai, ir veidas,
Sapnai, kuriuose ligi šiol gyvenu.
Todėl vėl nubrisiu, kur niekas nebraido –
Į vieną iš buvusių savo dienų.
Paimsiu tiek saulės, kiek telpa rieškučiuos –
Šešėliams nuprausti. Atnešiu ir tau.
Pati juk žinai, kad ir kur aš bebūčiau
Tave širdimi kas minutę matau.
Ir žaros vėl taps kaip kadaise raudonos –
Žarijos – danguj, šiluma – prie namų.
Vėl laužysim riekę saldžiarūgštės duonos
Apgaubę save debesų artumu...
............................................................................
Prie santakos upė plati ir nurimus,
Brastos – tos sekliausios – vis tiek neradai.
Savy pasiklydę akli piligrimai –
Išėję į naktį tušti pažadai...