Žemės moteris
Tokia kerinti, atgailaujanti...
Iš skliauto dangaus nusileidusi,
Vaikštai Žeme šia, sodais žydinčiais,
Lyg vėjas švelni, besiglaudžianti.
Paprasta tokia, kiek sukaustyta,
Rankas tyliai savas sunėrusi.
Apie ką mąstai? Akys mylinčios
Seka mano žingsnius tvirtėjančius.
Kiek pavargusi ir nuliūdusi
Tu eini, vis eini į tolumas.
Ko slapstais nuo visų nutolusi?
Pažiūrėk, gamta spindi žaluma.
Pamiršta seniai, vis svajojanti.
Baltais rūkais ievų boluojančiais,
Neša vėl tave, pasiklydusią,
Bangom ežere, besūpuojančiom.
Tokia kerinti, vis nesenstanti,
Puoši savo dangų dar spindintį.
Skleidi meilę mums sodais žydinčiais,
Lyg vėjas švelnus, besiglaudžianti.