3. Akmeninė siena

Besileidžianti saulė ant žemės metė vis sunkesnius šešėlius. Sustojusį dviaukštį diližaną apspito grupelė ginkluotų  husarų. Vienas jų senąja esperanto kalba visus keleivius  paragino ropštis laukan.
- Greičiau,  greičiau judinkitės!
Eiliniai sargybiniai, išrikiavę vykstančiuosius į vorą, tiesiogine prasme iškratė jų nešulių turinius, viską patikrino ir skrupulingai apžiūrinėjo dokumentus. Keletą asmenų grubiai nusivedė į šalį. Kai atėjo Redo eilė, husarai baksnodami  šautuvais jam į nugarą, paliepė skubiau eiti artimiausio bokšto link į kurį patekti buvo galima tik pro  geležimi kaustytas duris. Šalia jų stovėjo pilkšvai melsva uniforma  vilkintis  eilinis karys. Vaikinas ragintojams negalėjo pasipriešinti. Net strogas  jam nesuteikė drąsos. Teko susitaikyti su tokiu pažeminimu ir laukti vėlesnių įvykių.
Jį nusivedė tamsiu koridoriumi, kuris buvo apšviestas tik blausiomis dujinėmis lempelėmis. Tedžio pagalbos, net ir labai trokšdamas, jau nebegalėjo tikėtis. Seniokas liko toli už nugaros. Jį tikrino du ginkluoti pakalikai. Patikrinimo baigties jaunuolis nepamatė: vaizdą prarijo užnugaryje užtrenktos durys. Madisonas liko už sienų...
Redas, atsidūręs prietemoje buvo galų gale nuvestas į prastai apšviestą kabinetą, kur užu juodo stalo sėdėjo riebus karininkas. Žmogysta kažką rašęs abejingai pakėlė akis į vaikiną ir vangiu balsu kreipėsi matyt į tą kartu su Konava įėjusį kareivą:
- Būsi greit laisvas. Atvesk paskutinį.
- Įvykdysiu leitenante Aurelijau Borginsai.
Šitaip išbarškinęs žodžius tikrintojas išnyko už trinktelėjusių sunkių durų. Patalpoje viskas nurimo, bet ne ilgam.
- Iš kur būsite?
Vaikinas nedėstė visos savo epopėjos, tik pasakė:
- Iš Pugatos.
Leitenantas sausai pasidomėjo ir kažin ką užsirašė pageltusiame žurnale:
- Vardas, pavardė?
Redas nedelsdamas atsakė kaip vadinamas.
- Tai tavo tikroji pavardė? O gal pravardė?
- Taip, visuose įrašuose vadinamas ne kitaip.
Borginsas beveik nepakeldamas akių nuo lapų toliau sausai kamantinėjo tarsi laukdamas kol apklausa baigsis. Teisybę sakant, abi pusės norėjo kuo greičiau pabaigti.
- Jūsų gimimo vieta, laikas ir tautybė?
- Artūro Surdančio grafystė, dabar – baronijos. Rualio provincija, Moso gyvenvietė, kuri yra prie pat miesto. Gimimo laikas: 1844 – ieji. Esu mišrūnas ir visam laikui palieku Sindailo respubliką.
Puskarininkis  kreivai  nužvelgė  migantą ir po pauzės kažin ką skubiai užsirašęs vėl prašneko:
- Tavo kelionės tikslas?
- Dabar keleiviniu diližanu vykstu iki Novako. Iš ten -  į Jaličos respubliką dirbti.
Armietis neliko patenkintas. Skvarbiai ištyrinėjęs stovintį Redą, jo apdarą ir daiktus, paragino:
- Prašau dar kartą parodykite savo kelionkrepšį, kurį su savimi vežatės.
Jaunuolis suabejojo: parodyti viską ką turi, ar kai ką slapčia nuslėpti. Tačiau apkūnusis karininkas lyg skaitydamas migro mintis netrukus nepatenkintas suzirzė:
- Nagi, greičiau atriškite ryšulį!
Redas nusimetė nuo peties menką savo mantą, atrišo mazgą ir parodė ką turįs. Puskarininkis paėmė knygas ir nepatenkintas peržiūrėjo pavadinimus.
- Jūs, pilieti Konava, žavitės tuo išpera Doču?
Tačiau Redas rado tinkamą atsakymą visai nesistengdamas sukelti papildomus leitenanto įtarinėjimus arba jo pyktį:
- Ne. Jeigu turėčiau pakankamai vormų, būčiau įsigijęs ir naujesnių istorinių veikalų, kad ir Rofanto „Naująją krašto istoriją“. Mano knygos pakankamai senos ir suprantu, neatitinka laiko dvasios...
- Na, o šitos reprodukcijos su visokiais pusplikiais mišrūnais? Iš kur jos?!
- Šiek tiek domiuosi rytų kraštų naująja daile. – paaiškino ir ramiai pridūrė, -  Viską atsivežiau iš Surdančio dar tuo metu, kai Sindaile nebuvo griežta tvarka. Viskas įvyko legaliai.
Vos tik užgeso paskutinis sakinys, triukšmingai atsilapojo kabineto durys. Durų angoje pasirodė jau anksčiau regėtas kareiva su šautuvu ir  jau gerai pažįstamas veidas.
Tai buvo Tedživas Eltas Madisonas. Kas Redui labiausiai krito į akį? Tai subjaurotas senioko veidas. Iš Elto nosies tekėjo kraujas. Vaikinas turėjo progos pamatyti ir puskarininkio reakciją. Žmogėnas, baigęs kažin ką rašyti, saldžiai prabilo:
- Jei neklystu, tu – Tedas Madisonas?
- Žinoma, žinoma, - atsakė nepatenkintu tonu kvernas, - O jūs, visiškai pataikysiu pasakęs, tas pats Aurelijus Borginsas iš Pevelario. Tas pats, su kuriuo petys petin drauge pleškinom į Sadkidlio šunsnukius.
- Žiūriu, - prabilo husarų puskarininkis, - tu visiškai pasikeitęs. Ir strogo padauginęs...
- Kaipgi nebūsiu pasikeitęs, jei tas niekšas, atvedęs  mane čia, visiškai nesiskaito su kilmingu ponu. Aš galiu tučtuojau kreiptis į  vyriausiąją hierarchiją. – pagąsdino kvernas.
- Nurimk Tedi. Aš pats atlyginsiu tavo nuostolius,  jei mano pavaldiniai šiandien  tave smarkiai įžeidė.
Bet Madisonas visai neketino nurimti. Nusivalęs tiesiog savo apsiausto rankogaliu krešantį kraują,  prapliupo:
- Tiesiog ne tas žodis, leitenante Aurelijau!  Man tas niekšas be jokių užuolankų tiesiog sugurino nosį. Ir žinai kodėl?
- Ne, - numykė Redo tardytojas.
- Šitas netašytas kuolas pamanė, kad aš – sumautas net varioko nevertas mišrūnas! Jei geriu strogą, tai nereiškia, kad esu menkavertė šiukšlė! Beje, pats taipgi, prisipažink, kartais išlenkiate. Ir, suprantu, ne iš gero gyvenimo.
- Džonsai, dink man iš akių!  - subliuvo Borginsas.
Eilinis kareivis išnyko už durų. Nykioje belangėje patalpoje pasidarė tylu. Bet visai neilgam.
- Už ką gavai?
- Jis nežinojo, kad esu atsargos karininkas. Pamanė, kad bendrauja su migru. Nepatikėjęs mano sąžiningu atsakymu, keliskart tvojo man į veidą. Tokį šūdžių aš seniai būčiau sušaudęs.
- O tu jam parodei dokumentus? – pasiteiravo Aurelijus.
- Taip. Aš jam juos pakišau tiesiog panosėn. Bet šis kad suriaumos... jog tie popieriai padirbti...
- Tikrai nelinksma.  – leitenantas išreiškė rafinuotą užuojautą.
Paskui pasikasęs paausį ramiai pasakė:
- Kaip buvusiam frontininkui mielai pagelbėsiu.
- Man skubiai reikia į  Novaką. Antra, keliauju su štai su šiuo migru, o trečia, labai norėčiau tą  šunsnukį Džonsą pamatyti pelnytai nubaustą.
- Gerai,  aš pasiruošęs, senas karo drauge. Abu netrukus galėsite keliauti, tik va, diližanas, kuriuo važiavot, nebegalės toliau riedėti – juo keli mišrūnai vežė kontrabandą. – dirbtinoką liūdesio toną nutaisė Borginsas. – Teks ieškoti kito būdo kaipgi jums patekti į kurortą. O šis liesas mišrūnas tikrai tavo nuosavas tarnas?
- Žinoma. Jis atsakingas už mano bagažą.
- Tikiu. Parūpinsiu jums naują transportą. Anapus sienos yra karinis oro uostas. Hesvilio orlaivių linijos balionas greitai ir patogiai abu nugabens ten, kur reikia.
Matyt leitenantas Aurelijus troško kuo greičiau užglaistyti  nesklandumus, kuriuos sukėlė jo pavaldinys bent keliais rangais viršesniam atsargos karininkui, todėl skubėjo:
- Palauk, tuoj atvesiu čia Džonsą. Juk pageidavai...
Tedis tylėjo. Jis tik prisiartino prie stalo, nusišluostė smakru nutekėjusį kraują ir, pasižiūrėjęs į Konavą palaukė kol puskarininkis pasišalins iš patalpos. Pamatęs ant stalo Redo ryšulio turinį tyliai prašneko:
- Tu studijuoji istoriją?
- Taip. Tai viena mėgstamiausių mano laisvalaikio sričių.
Madisonas įspėjo:
- Būk labai atsargus. Atmink, dabar tokios knygos kaip ši, - pabaksnojo pirštu į  Dočo veikalo viršelį, - pas mus, Sindaile, yra uždraustos, o aptiktos kaip mat sunaikinamos. Tave šitas husaras vietoje galėjo nukepti.
- Žinau, - prisipažino Redas padaręs nedovanotiną klaidą, bet pasiteisino – tačiau aš labiau tikiu senelio Dočės aiškinimu, kad mes – ne vietinės kilmės civilizacija. Kleimombo žmonės – atėjūnai iš dangaus, iš tolimosios Žemės.
Išklausęs paaiškinimą, kvernas konstatavo faktus:
- O Sindaile teigiama kitaip. Gerai, kad taip lengvai išsprūdai. Jei ne aš, tau būtų itin riesta. Susirink savo popierius ir slėpk juos. Netrukus vyksime...
- Leitenantas grįžo po penkių minučių vedinas eilinį husarą, kuris atrodė gerokai sumišęs.
- Šitas pilietis nuo šios akimirkos pašalinamas iš garbingojo husaro pulko. Eltonai Džonsai, - kreipėsi į  atleidžiamąjį, - Tu siunčiamas į mirtininkų brigadą Olhortoje.
Eiliniui žandarui tai beveik prilygo mirties nuosprendžiui.
- Gerai, - šyptelėjo nusiraminęs Madisonas. – Orlaivis jau paruoštas?
Leitenantas paaiškino:
- Jis pakils tik po valandos. O dabar, kad laukimas neprailgtų, siūlyčiau pavakarieniauti. Eime į viršutinį aukštą. Ten, įrengta jauki karininkų valgykla.
Tedis be jokių abejonių sutiko. Ir kurgi ne! Kvernas pasijuto alkanas kaip žvėris. Be to norėjo su seniai matytu bendražygiu pasidalinti įvairiomis naujienomis. Neužmiršo ir Redo, todėl bokšto šeimininko pasiteiravo:
- Ar jis su mumis gali?
Puskarininkis Aurelijus Borginsas mažumėle spyriojęsis galų gale sutiko. Abu keliautojai galėjo pavakarieniauti.