Aš nuskyniau leliją lyg savo
Juodame vandeny
Ta gėlė man į širdį alsavo –
Gyveni, gyveni...

Dovanojo ji lašą nuo žiedo
Rytmetinės rasos.
Sklaidės debesys niūrūs iš lėto –
Kiek šviesos! Kiek šviesos!

Bet baltumas nuvyto prieš saulę –
Lelija juk balta.
Užsisklendė jos žiedlapiai taurėj.
Nekalta, nekalta –

Mano rankos suspaudė ir glostė,
O ne upės srovė.
Karalaitė pily šalia sosto
Nestovės, nestovės...
......................................................

Nebeskinsiu lelijos iš upės –
Atsiklaupsiu paliest.
Pabučiuosiu, priglausiu prie lūpų
Baltą žiedą gėlės.