Kai budo rytas ūkanotas
Rasas lyg ašaras išliejęs,
Dangum nutolo tėvo luotas –
Be irklų plaukė, burių, vėjo...
.......................................................

Vėl tėvas topolių šešėly
Nuvalo dalgį nupjauta žole.
Atrodo – vakar prisikėlė,
Atrodo, kad visai šalia
Alsuoja lubinas į širdį
Tos popietės kaitria tyla..
Ir medžių šlamesio negirdim,
Ir paukščių – netgi jų – nėra.

Tik mudu – didelis bei mažas.

Ant upės saulės atspindys.
Srovė plukdys kiekvieną lašą –
Kiekvieną saulė užkliudys,
Ir dugno akmenį juodžiausią...

Netgi šešėlyje šviesu.

„Sūnau,“ – menu, kaip tėvas klausia. –
„Girdi širdim? Kiek daug garsų...“
............................................................

Iš debesų nesumeluotų –
Baltų, baltų, švelnių it pūkas
Sapnuos sugrįžta tėvo luotas,
Tėkmėj link mano kranto suka...