su vienatve sukirtome rankomis
ji išeis vieną rytą negrįžtamai
nelaikys mano liūdesio saujoje
ir nelaistys gėlių kavos tirščiais

nenubrauks švelniais pirštų mostais
susikaupusių dulkių virš miego
išsineš tiktai nebūtį tavo
sužydėjusią guolyje sniegenom

vėl skraidysiu su paukščiais aukšty
naktyje savo tylą užmigdžiusi
su vienatve sukirtome rankomis
nepavyks jai sugrįžti nemirusiai