Jei neatsiunčiau dėmesio ženklo, dar nereiškia, kad būsiu užmiršus
Išsiraizgiusių mūsų maršrutų aplankytas bendrai stoteles.
Sūkuriuotame vyksmo sraute taip nelengva išlikti paviršiuj,
Juo labiau,kad troškimų balastas pasunkėja pačiam finale.
Išaiškėja, kad tai, kas brangu, ant aukščiausios padėta lentynos,
Kažkodėl galimybės ir norai marškinėliais skirtingų spalvų.
Jei pažįsti mane, tai žinai - ne pirmavimo šišas kankina,
Be atokvėpio pareigas savo - kaip ir tu - skrupulingai velku.
Ar draugystė yra pareiga? Jei ji kruvina pastanga minta,
Lyg nuodingą priklydusį roplį kuo greičiau ją numesk nuo savęs.
Į erdves, kur svajonės, sapnai, šimtą kartų siunčiau savo mintį,
Ji sugrįžus mane nuramino, kad tenai susitiko tave.
Jei likimas ir vėl mus suves, sugebėsim įkūnyti džiaugsmą,
Sugebėsime žvilgsniuose degt išsipildymo laimės šviesa.
Nesakyk, jog labai supykai, kad šeimynos kol marškinius džiausčiau,
Į sapnų ir svajonių pasaulį susikraustė draugystė visa.
Ją papildė silpnumo kaltė, ją sutaurino ašaros lašas.
Palūkėk, juk ir aš ten ateisiu, kada rankos atvės po darbų.
O dabar man atleisti prašau - mūsų pokalbį pareigos blaško.
Tau dėkoju už tai, kad parodei, kur ir ko aš kas dieną skubu.
Duoti judančiam kryptį svarbiau, nei pasotinti pilvą pyragais.
Suturėt nevalia amžinybės savanaudžio mirtingo nagais.
Nors man ženklą pasiųsti dabar savo dėmesio velniškai maga,
Aš galiu kiek lengviau atsipūsti, nes bičiulis supras ir neteis.