Ne vien tik lapai

Ir vėl žemyn, žemyn žiūri,
Kas ten aukštai, lyg pasimiršo.
Ruduo. Džiaugiesi, jei randi
Lašelį šilumos žemės paviršiuj.

Žvelgi, stebies - beveik puošnu.
Gražu, kad čia jie susitiko,
Gal net svajojo būt kartu,
Kai nuo savų viršūnių krito?

Šie ąžuolo, o tie berželio,
Prie jų prigludę drebulės,
Dabar pageltę ir sušalę
Lapeliai ilsis ant žolės.

Sakai – seni ir jau suvyto,
Tik praeitis ir nieks daugiau,
Kas buvo skirta - tą atliko,
Dabar sugrėbt, ir kuo greičiau.

Galbūt ir taip, tik mano pėda
Netgi tokių nemins, netryps,
Pati šalna juos puošia, rėdo...
Kažkur gal slypi paslaptis?

Atrodo, pradedu suprasti –
Nieko nebūna be prasmės,
Gali atsakymą surasti
Kertelėje savos širdies.

Ne vien tik lapai, senas laikas...
Aš – juose ąžuolą matau,
Pavasarį, kai švelniai skleidės,
Kad vainiku žaliuotų tau.
skroblas