„Visi, kol jauni, būna komunistai,‟- sako mano dėdė. Ir priduria: „Pasenstam ir tampam konsevatoriais...‟ Ir juokiasi. Aš, kaip ir pridera, nesutinku. „Nė velnio!‟- cenzūriškas mano protestas. Išmirs dar trys konservatorių kartos, kažin, ar jie atsparūs beprotybei, o mes vis dar inscenizuosim Woodstock\'ą. Ir niekada juk nepasensim, o gal, vainikuoti savo neteisybe, niekada nebūsim buvę jauni... Nes raudonų vėliavų taip ir likome nepamatę: mums tai tik spalva, kaip ir visos kitos - kartais iki skausmo pažįstama, durianti savo nuogybe, kartais lipšniai svetima, tačiau viliojanti pasislėpti. Kol kas labiausiai raudonos tik mūsų akys: balanų suodžiai vis dar jas griaužia, gerklės užkimusios nuo žibalinių lempų dūmų; o nosys parausta kai švinta - nuo įtempto mąstymo, kaip čia pasaulio likimo mįslę išsprendus. Pasauliai gimsta ir miršta iš karto sulig kiekvieno naujai atkemšamo butelio atodūsiu. Patys geriausi juk - mirę komunistai, tamsių palėpių draugai, kurių rankraščiai maistas lengvatikyste apsikrėtusioms žiurkėms. Jokio jautrumo čia, jokio. Nors ir baigiasi metai, nors ir baigiasi pasaulis. Būtent todėl lieka tik poezija. Atšalusi... Sangria mūsų kavos puodeliuose tokios pat spalvos kaip dvesiančio kapitalizmo kraujas. Ąžuolų vaikai, debesų ganytojai, dar neatrasto pasaulio užkariautojai. Tokie tad ir užaugome, žiūrėdami vienas kitam į akis.
Virš unitazo kabo užrašas:„Čia nuleidžiu savo balsą‟. Ir rodyklė į gelmę kabo. Taip ir nuleidinėjame, niekada neįvardindami ką, nesvarbu kur - į balsavimo urnas, į pustuščius bokalus, į nemylimų patalus, į beveik matinį televizoriaus ekraną, į kišenes... Nenuleidžiame tik vandens, paliekame apmyžtą klozeto dangtį ir tikimės niekada neemigruoti, kad netektų kitoje šalyje visko iškuopti plikomis rankomis. Juk žmonės visur vienodi. Gal ir gerai, kad kiekvienoje kelionėje jaučiuosi kaip svečiuose.
Ir kad tavęs neprarasčiau Portugalijos kalnuose, įsikabinu į sapną. Somos todos teroristas. Visi mes esame teroristai. Štai ką galėčiau išsitatuiruoti ant peties, dar šalia tiktų tuoj sprogsiančios bombos siluetas, na toks, kurį rodo senuose amerikoniškuose animaciniuose filmuose, kad kiekvieną kartą einant pro apsaugos postus oro uostuose, koks simpatiškas vaikinas ar mergina, dabar tai jau nebera labai svarbu, paklaustų, ar tikrai sprogdinsiu lėktuvą. Tikrai. Užgrobsiu tą, kurį tu skraidini į saulę. Užspausiu tau akis ir ausis, kad niekas netrukdytų. Aš banalybės aukuras ir kasdienybės girnos. Mano grudai tylėdami auga po vandeniu iš jūrų pabaisų šnabždėjimų. Čia nereikia saulės. Mistiška, bet artistiška (ne)priklausomybė. We will go with priority. Taip išvietinsime savo egzistenciją, taip stengsimės negrįžti į tuos pačius žemės užkampius, kad tik neprisimintumėm, ko nors jau seniai žinomo. Kas yra meilė? Įkvėpimas? Perkūrimas? Sukūrimas iš nieko? Naujas gimimas, senoji mirtis. Geriau tai liktų tiesiog kūryba. Kad Genijus išliktų.
Jeigu kartais kiltų dar viena revoliucija, jau be barikadų ir ugnies, atnešk man raudonų gvazdikų, nors niekada ir nedovanojai gėlių. Kai skandinsime savo liūdesį vyno ašarose (vynas iš geriausių vynuogynų kalnuose), neišsigąsk, jeigu susirinks visi mūsų suvalgytieji. Gyvūnai, žmonės, daržovės... Meet your meat. Žiūrės jie priekaištingai linguos savo kopūstiškas galvas. Veltui, sakys, kam tokios investicijos? Jokio intelektualinio peno... Mudu kaip du Porto krantai: tik Eifelis tarp mūsų gali pastatyti tiltą. O Eifelį dar reikia pagimdyti - iš chaoso ir kančios. Dūsavimai čia nepadės - jie tik didina ozono skylę. Tik bijau, kad kai pagaliau išmoksiu kalbėti, jau nebus likusių, kurie mane suprastų. Paskutinio mamuto daina.
Neverskite kovoti prieš! Aš absoliučiai už. Už buvimą gėriu ir meile, sena kaip pasaulis tiesa, tokia nudėvėta. Už galimybę netikėti tam, kad įtikintum kitus.

Sovietų Sąjungoje piešdavo spalvingas etiketes rankomis, jos vaizduodavo gaidelius ir pelytes, klijuodavo jas ant sausainių pakelių ir eksportuodavo į Vakarus, kad tik vietiniai nepamanytų, jog visos ideologijos tarnauja vartojimui.
Bet jie to nežinojo, pamiršau papasakoti.