Pramigo saulė jau ne pirmą rytą
Ir vėl nėra, kas rūką išsklaidytų.

Pažįstamas, tačiau seniai regėtas,
Tirštam rūke kai skendo siluetas,
Net vardo neišdrįsau jo ištarti.
Kada tariau jį paskutinį kartą?

Kol akimis nutolstantį lydėjau,
Maniau esu stipri (ar būt žadėjau?)
Nors praeitis nutolo, apibluko,
Tačiau drąsos jį prisivyt pritrūkau.

Nesklaidė rūko nei beširdis vėjas –
Migla ir jį, ir man akis užliejo...