Tėve, mane išmokei daug ko,
Ir daug ko aš išmokau iš tavęs.
Didėja prie Paparčių bažnytėlės kryžių laukas,
Trumpėja takas – juk kada nors jis pas tave atves...
................................................................................

Iš tavo rankų valgiau duoną –
Sudiržusių ir kvepiančių „Aurora“ tabaku.
Dabar jau suprantu dėl ko tos akys neretai raudonos –
Nuo nemigos, kad darbas būtų atliktas laiku.

Išliksi toks, kokį mylėjau –
Šypsojaisi, pykai, verkei ar dainavai.
Menu, kaip Laisvės vaikščiojom alėja...
Man artimas, net nežinai, koks artimas buvai.

Tik mes mažai kalbėjom dviese –
Užaugau vienišu, bet ne kreivu medžiu.
Dažnai sapnuoju aš vaikystę šviesią, šviesią
Ir nardančius po žydrą dangų balandžius.

Todėl nereikia, tėve, kad kažko gailėtums –
Tu tėvas pats – ištarsi – aš tikiu.
Žinai, juk kartą mudu matėm – skriejo dvi kometos,
Viena pirma pradingo iš akių...