Laikas apsuko ratą, paklydo ruduo

Sukryžiavo šakas vyšnaitė – žvilgsnis į žemę, į jos dugną.
Esi tu spalva, aš – nevykęs teptukas.
Gal drobės gruntas ne tas, gal kaltas išklibęs senas molbertas?

Mintys sopa, it bėgčiau per lauką, ražienas.
Tu sakai:„Greit žiema...“
                                        man ir šiandieną jau stūgauja vėjai.
„Prisiglausk!“