Tik pasakose laimė būna.
        Gyvenime ji – kaip žuvis!
                Giliai vandenyse vis tūno –
                        Nors į paviršių reiks išlįst!                            

                        Vieni ją – masalu vilioja.
                Kiti – žvejoja su tinklais.
        O ji – lyg būtų nelaboji –
Tik patyčiom ir pažadais.

        Jau nusibodo tau gudrauti –
                Būdus jau išbandei visus
                        Ir pasamdei, (kad ją sugautų),
                                Baltas žuvėdras ir žvejus.

                        Į krantą atnešė – surišę. –
                Ji – čia, nuleidusi akis.
        O, pasirodo, kad vienišė –
Gėlavandenė tai žuvis!

        Tik žioptelėjo ir... nugaišo!
                O, varge! Ką dabar daryt?
                        Kaip ją išmest iš drūto maišo? –
                                Pati tikrai jau neišlįs!    
                            
                        Maiše iškirpęs plačią skylę
                Tvirtai viršum bangos kratai.                          
        Vienu mirksniu jinai – panyra,                      
Kitu – jos špygą pamatai!