Paimk, pušie, lieknoji mano,
Visas mintis pakelk aukštyn
Ant žalio žalio savo delno
Į dangaus mėlį, prie jo artyn.

Tegul skaidrumą ten įgauna
Ir pojūtį plačios erdvės,
Pažįsta vėją veržlų, jauną,
Kartu su juo pabando lėkt.

Noriu tikėt, kad nepraradom
Saldumo buvusios drąsos
Apgint save ir tiesą savo,
Viltį laimingos Lietuvos.

Tiktai nutilom ir įpratom
Būt tylumoj kartais perdaug,
Dažnai kaimyno nesuprantam,
Vieni paliekam laimės laukt.

Paimk, pušie, lieknoji mano,
Mintis, žodžius, iškelk aukštai,
Tegul kaip paukščiai jie gyvena,
Tegul išauga jiems sparnai.