Tu norėjai mylėt? Aš žinau...
Bet reikėjo anksčiau – buvo laikas.
Aš save jau kitai grąžinau
Tartum kepalą duonos suraikęs.

Tau beliko tiktai trupiniai
Ir tas peilis, kur širdį subadė.
Saulėj džiūvo visi telkiniai –
Krito paukštis vandens nesuradęs.

Nugalėjo tuomet troškulys –
Džiūvo gėlės ir medžiai palaukėj.
O mes statėm iš dulkių pilis,
Debesų – netgi jų – nesulaukę.

Juk reikėjo vandens nors šiek tiek,
Dar šešėlio, kad saulę užgožtų.
Kam sukepusiom lūpom kentėt?
Kam dangstytis paraudusius skruostus?

Tik dabar, kai atėjo ruduo,
Kai apniukusios dienos aplankė –
Balos telkšo. Tai – irgi vanduo.
Pilki debesys. Irgi padangė...