Žila žila šalna,
Prie jos sukumpęs gruodas,
Prisėdo ant žolės
Šiaurinėj kertėj sodo.

Žolė svečių nelaukė,
Iš išgąsčio išbalo,
Kai šalna gruodui šaukė –
Naikinkim žolę žalią!

Gruodas tirtėjo, juokės –
Šalnele, tu šalnele,
Nieko daugiau nemoki,
Tik baltinti smilgelę.

Va, kai atūš čia gruodis,
Mano vyresnis brolis,
Tada visiems parodys,
Koks tikras šalčio grožis.

Užšals ne tik upeliai,
Bet ir laukai bei upės,
Pajus jo kietą galią
Paukščiai, žvėreliai, žuvys.

Vėliau pūga įtūžus
Sniegynus supustys,
Baltais, eikliais ristūnais
Dienom, naktim lakstys.

Privers ir patį žmogų
Nuo speigo susigūžti...
O mudu tik ledokšniai,
Tartum žvalgai prieš mūšį.

Ilgai „žvalgai“ darbavos
Ne tik po žalią žolę,
Pakando melsvus astrus
Ir rausvą žiedą rožės.

Dieną, nuo saulės žvilgsnio,
Abu į mišką spruko,
Gerai, kad dar negrįžo,
Kažkur tankmėj užtruko.