Jau ropoju gentainių gale ir bijau gauti kirtį botago,
Kai vadai pamanys, kad visuotinį žygį trikdau.
Kaip gi jiems pasakyt, kad sustoti man poilsiui maga,
Kad stebėt iš šalies žygį vilkstinės daug įdomiau?

Surinkta išmintis liepia eit, kad ženklų nebeliktų -
Palikuonims būtis kad netaptų siaurais pavalkais.
Nors kišenėj kasdien dyla patys menkiausi skatikai,
Geba kraujas džiaugsmu tartum verdamas puode užkaist.

Gieda paukštis vilties nutupdytas į vaikišką delną.
Per kančias - į žvaigždes. Paklausysi - neteksi sparnų.
Tie, kas velkas gale,ne tik kirčių skaudžių nusipelno -
Jie matuoja savim, ar vadams vesti gentį svarbu.

Jei tokių dauguma, kurie pakeles kryžiais nusėda,
Kraujas - gyvas vanduo - perspės vado užmerktas akis,
Kad atplyšt nuo genties - menkas nuopelnas, valdančio gėda.
Lieka vienas žmogus. Nei išminčius toksai, nei vedlys.