Tik per asmenišką skausmą žmogaus siela pakyla dar vienu mažučiu laipteliu aukščiau. „Kenčiančiam – dangus“,- skelbia Šventasis Raštas. Ir eini klupdamas ir vėl keldamasis per gyvenimo duobes, vingius... Tobulėjimui ribų nėra. Kol kvėpuoji, tol švarini savo vidų, šlifuoji savo sielos nelygumus, idant priartėtum prie šviesos. Tobulų žmonių nėra. Vienas Dievas tobulas.
Mes – ne dievai, o tik žmonės: mylintys ir neapkenčiantys, besidžiaugiantys ir verkiantys, kylantys iš klaidų liūno ir vėl į jas puolantys. Mes mokomės iš klaidų. Sakoma: „Protingi mokosi iš svetimų klaidų, mažiau protingi – iš savų, o kvailiai nepasimoko niekada“.
Kai kurie, bėgdami nuo sielos švarinimosi, pirštu baksnoja į kitus: „Esi netobulas! Štai – tavo yda!“. Kai patys, tuo tarpu, savo trūkumų nė iš tolo nelinkę pastebėti. Kai kurių sielose krebždėte krebžda pavydo, arogancijos, pagiežos, netolerancijos, priešiškumo kitaip mąstančiajam kirmėlytės. Pasak Louise L. Hay (knyga „Mylėdamas save tu būsi laimingas“), „visi mes turime ko mokytis iš gyvenimo. Ką mums sunku išmokti, tą ir reikia mokytis. Labai dažnai užuot stengdamiesi patys pasikeisti, mes nusprendžiame, jog turi pasikeisti kuris nors mūsų draugas. Tai pasipriešinimas“.
Tai – tiesiog nenoras pačiam pažvelgti į save patį. Žmonėms savo laimę pasiekti dažnai trukdo nežabotas, juodas pavydas. Louise L. Hay įsitikinusi, kad pavydas kitam yra gėrio barjeras, trukdantis žmogui tobulėti ir keistis.
Dar kitus iš mūsų kamuoja nepilnavertiškumo kompleksas, įgytas vaikystėje dėl per didelių reikalavimų ir per griežtų pastabų. „Nepakankamai geri“ ir „neverti“ žmonės dažnai įkrenta į perfekcionizmo džiungles ir vargsta vargelį, kurį patys sau užsikrovė ant pečių. Siekdami nepasiekiamos tobulybės, jie menkina save kiekviename žingsnyje ir persekioja savo artimuosius, negalėdami jiems atleisti už netobulumą. Nepilnavertiškumo kompleksą turintys žmonės užsidaro neigiamame bioenergetiniame lauke.
Amerikietis Dale Carnegie savo knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti jiems įtaką“ puikiai atskleidė bendravimo paslaptis. Ši reikšminga knyga tapo mokomuoju tekstu Carnegie „Iškalbos ir žmonių santykių kursams“, ir naudojama iki šiol. Džonas Vanameikeris, apsakymų, vėliau pavadintų jo vardu, autorius, yra prisipažinęs: „Prieš trisdešimt metų aš sužinojau, kad bartis yra kvaila. Pirmiausia privalau rūpintis, kad pats įveikčiau savo ribotumą“. Carnegie nuomone, „kritika yra beprasmė, nes paprastai verčia žmogų gintis, pasiteisinti. Kritika pavojinga, nes žeidžia kiekvieno branginamą išdidumą, užgauna jo reikšmingumo jausmą ir sukelia pasipiktinimą. Kritika – kaip naminiai balandžiai. Jie sugrįžta namo." Todėl Dale Carnegie savo knygoje skelbia pirmąjį bendravimo principą: „Nekritikuokite, nesmerkite, nereiškite nepasitenkinimo“.
Paklausite, o kaip gi su literatūros kritika? Juk ji yra reikalinga!
Kritika būna dviejų rūšių. Viena skatina tobulėti, ieškoti naujų išraiškos formų. Tai – galimybė išsakyti kitokią nuomonę, žvilgsnis iš šalies. Kita kritika – pikta, kartais lydima sarkazmo. Ją dažniausiai sąlygoja asmeniškumai, neretai – ribotumas, tolerancijos kitam žmogui ir naujovėms stoka, pavydas ar tiesiog noras, kad pasaulis būtų toks, ir ne kitoks. Citata iš literatūrinės svetainės www. rašyk.lt, vartotojos gerbiamos rašytojos Marijos Aistic dienoraščio (2006-06-21 13:51:30):

„Labiausiai kūrybiškumą slopinantys veiksniai:

tradicija,
kontrolė,
pernelyg siaura specializacija,
išankstinės nuostatos,
baimė suklysti,
nekantrumas,
vienodumas,
baimė būti juokingam,
pasipūtimas
puikybė,
išradingumo stoka,
nesaugumas,
pavydas,
grupės spaudimas,
tingėjimas,
apatija,
atsidavimo stoka,
palaikymo stoka,
netolerancija,
laiko stoka,
pasikeitimų baimė,
nostalgija,
depresija“.

Ne retai save pagaunu klausiant, o kodėl reikia kitam žmogui griauti jo kūrybingumą, užsipuolant pikta, netolerantiška, griaunančia kritika? Kas tai? Iš kur tai? Bet galbūt pirmiausia pasielkime kaip moko Dale Carnegie:

II principas: „Sąžiningai ir nuoširdžiai įvertinkite kitų privalumus“.
III principas: „Sužadinkite kito žmogaus troškimą“.

Dažnai juodas užsimaskavęs pavydas pasireiškia per slaptą piktdžiugiškumą: „Kaip gerai! Kaimyno trobesiai sudegė“. Neretai širdyje džiūgaujama, besiklausant draugo skundo. „Aaa... Ne man vienam blogai!“ Arba: „Kaip gerai, kad ir tau blogai!“. O, neduok Die, draugui ėmė sektis, kai jį patį prislėgė nesėkmių kalnas. Tuomet juodasis pavydas ima viršų: draugo, kolegos, pažįstamo, kaimyno sėkmė apipilama nuodais. Nuodų pasekmes, tikriausiai jau ne vienas esate patyrę savo kailiu? Ar džiaugimąsis savo sėkme kartais tik nebus piktžolė tautiniame rūtų darželyje? Gal savo džiaugsmą paprasčiausiai reikėtų slėpti po apsimestinio abejingumo kauke, idant kad niekas neįtartų nekuklumu ar, dar blogiau, pasipūtimu? Ir pradėtų tuomet žmonės, vardan šventos ramybės, save viešai menkinti, kritikuoti, žeminti, skųstis... Taip kad dabar daro juodojo pavydo nuodų nenorintys prisišaukti gudročiai. Louise L. Hay klausia: „Ką darysite, jeigu kas nors svies karštą bulvę į jus? Gaudysite? Mėginsite išlaikyti, kol ims deginti ranką? Kodėl gaudėte? Kodėl nepasitraukėte? Galima atsisakyti bet ko, net dovanos. Ar žinojote?“
Buvo laikas, kai aš to nežinojau: „karšta bulvė“ kaip reikiant pasvilino mano rankas. Bet juk renkamės mes patys, tad kodėl gi nepasirinkus gėrio, tolerancijos kitam? Kodėl neatsisakius dovanos – „karštos bulvės“ ar kitos negerovės? Kodėl neuždegus vienas kitam entuziazmo? Puikios mintys: „Entuziazmas yra įkvėpimo sinonimas. Šis žodis kilo iš graikų kalbos ir reiškia „Dievo apšviestas“ arba „Kur yra Dievas“. Entuziazmas rodo begalinį dvasinį pasitenkinimą kokia nors idėja, interesu ar pasiektu tikslu“ (Murphy Joseph, „Leben in Harmonie“).
Iš Marijos Aistic dienoraščio (2006-06-21 13:45:38): „Įkvėpimas pakelia žmogų aukščiau vidutinybės ir suteikia jo gyvenimui džiaugsmo bei prasmės. Įkvėpimas padeda visiškai atsiskleisti jėgoms. Daugelis žmonių gyvenime yra viskam abejingi, gyvena ne tokį gyvenimą, kokio iš tiesų trokšta. Jiems trūksta vidinės paskatos, įkvėpimo“ (Ryborz Heinz, „Die Kunst, Ihr Leben zu meistern“).
Ir eini klupdamas ir vėl keldamasis per gyvenimo duobes, vingius...  Tobulėjimui ribų nėra. Tik kaip nepamiršus, kad pradėti reikia nuo savęs?