Kai smelkias rūkas

Kai smelkias rūkas, žmogų žemėn lenkia,
Ir, rodosi, tamsa užgrius tuojau,
Atslinkęs liūdesys lyg šuo pro langą žvelgia,
Akimis prašosi – įleisk vidun greičiau.

Tik liūdesio nereikia. Rūkai lietum išlis,
Rudens ramybėj pasilepint gera,
Jeigu dar svečias pasibelstų į duris,
Tada net vakaro jau būtų maža.

Dažnai svajojame, kaip laimė mus aplanko,
Kokia jinai dosni, šviesi, miela,
Kiekvieną glaudžia, pakelia ant rankų,
Lyg būtum kūdikiu, o ji mama.

Svajonės gražios, bet kartais juk pakanka
Labai nedaug – pamiršt pasaulį nykų,
Padovanot sau džiaugsmą, kad ir menką –
Atverst albumą, seniai skaitytą knygą.

Dar galima ir laišką parašyti,
Ranka, kaip rašėme anksčiau,
Tada galės ne tik mintis skaityti,
Bet jas matyt, širdim pajaust.

Kai smelkias rūkas, žiburį įžiebki
Ne tik aplink, bet dar ir savyje,
O dar geriau – pabūt tą kartą dviese
Tamsios nakties šviesiausiame sapne.
skroblas