SCENA X

     Balius po atviru dangumi, o ten – Paukščių Takas. Ant stalų sudėlioti moliūgai, kuriuose išskopti piešiniai, bet dažniausiai žmonių veidai, pro kurių kiaurymes skleidžiasi šviesa. Publika judanti ir įvairiai atrodanti - su kaukėmis, be jų, o kiti – pusiau apsirėdę -nusirėdę. Vieni prisėdę prie stalų, kiti būreliais stoviniuoja kas kur. Žmonės ir gyvūnai. Pasigirsta plojimai ir į blankią Paukščių Tako ir moliūgų šviesą atvažiuoja keliais žirgais pakinkyta karieta. Ir jos Džekas pakyla ant karietos stogo.

DŽEKAS  Labas, ponai dvikojai ir keturkojai, pėstieji ir sparnuočiai. Labas ir tiems, kurie be kojų. Labas,  Lietuva!
VISI  Labas, Džekai. Labas...
DŽEKAS  Dėkoju ir džiaugiuosi, kad vis labiau atkunti, Lietuva,  ir ašaras mokaisi nušluostyti  džiaugsmu, išmone ir, žinoma, vynu, viskiu, degtine, pasaldinant tokius gėrimus liežuviu. Būkim laimingi, Lietuva!
VISI  Būkim laimingi.
DŽEKAS  Ir kiekvienas būkime šventės dalimi.
VISI  Būsim, Džekai, būsim.
DŽEKAS  O savimi taip pat pasistenkime pirmiausia pasidžiaugti, nes niekas be mūsų pačių tai nepadarys. Taigi  bent tris kartus  -„ Valio Helovinui“. Skaičiuoju: vienas, du, trys...
VISI  (atsiliepdami) Valio Helovinui! Valio Helovinui! Valio Helovinui.
DŽEKAS  Puiku! Matau, kad liūdna nebus. Atrodo, kad šventė net didesnė negu bet kada. Kas sakėte ponai dvikojai ir keturkojai, besparniai ir sparnuočiai, asilai ir pelėdos, kad Lietuvoje tokią šventę tik susapnuot  galima. Štai jums atsakymas, kaip iš tikrųjų yra. Ir labai smagu, kad daug kas žinote mano vardą.
VISI:  Žinom.  Dže - kas, Dže - kas, Dže - kas...  
DŽEKAS: Ačiū.  Na, ir dar keletas klausimėlių, kad tai nebūtų paslaptis arba, kad ji, paslaptis, būtų vieša. Sakykite, ar daug čia esama girtuoklių? Prašau pakelti rankas, kojas, sparnus, kas ką turite ir taip atsiliepti. (triukšminga, linksma pauzė) O! Net nesitikėjau, kad tiek pasekėjų čia turėsiu.  Ačiū! ačiū! Na, o kažin, į kokį skaičių sukčiai sutilptų? Beje, ar yra tolių?
BALSAI  - Yra, Yra Džekai. Jų net daugiau negu girtuoklių.
            - Galbūt todėl, kad neretai girtuoklis turi ir sukčiaus profesija.
            - Irgi keliam rankas ir ką galim. Nepavark skaičiuodamas, Džekai.

                         vėl tokio pobūdžio ir apimties pauzė

DŽEKAS  O! Iš tikrųjų! Nuostabu. Sukčių, ačiū Dievui, irgi netrūksta. Taigi, ponai visokio kilmės, būkime, kokie esame- būtent, būkime savimi. O kaip kas mus pavadins  -nepagadins. Gyvuoti mums  erdvės nepritrūks, nes jau girdėjau, kad yra kažkur baltai - juodai gulbės plunksna parašyta:

Mūsų keliai – nežinomi,
Tačiau ar juos žinoti reikia,
Jei esame visur?
O kur beesame - tai vis kaip šventė...
Ne į bažnyčias einame su ja klausyt mišių.
Gražiai dangum nutįsęs teka Paukščių Takas,
Ir būčiau didelis žioplys, jums nepasakęs,
Kad paukščiai, lizduose sutūpę,
Valstybę peri,
Slapukę peri...
Vieni jos vardą taria - Ašašai,
Kiti - karaliaus jos.
Bet gulbė dar namo neparlekia.
Ir gulbinas kelionėje su ja.
Abu balti, kaip popierius
Kaip Harker rašalas
Kurios  eilėraščius skaitai
Ir iki šiolei nežinai, deja,
Kaip juos surasti savyje...

Na, aš čia truputį ar gal net gerokai ne taip, kaip parašyta aname popieriuje - kažką pridėjau nuo savęs,  kažką išmečiau. Bet specialiai. Spe- cia- liai! Kad  šventėje kai kam ir dieglys aiktelėtų. Nepaisant, jeigu tai būtų ir vietinės reikšmės poetas.
-VIDINIS  (lyg sau) Jis mane, pasirodo, kad žino. O aš jo- ne. Džekas, Džekas. Na ir kas?
PELĖDA Nepyk, Vidini, kad ir aš įsipainiojau į šią šventę. Išėjau kaip persirengėlis, norėdamas tave pamėgdžioti. Maniau, kad mane kviečia į Subartonis. Žinai gi - ten Gelovinės ežeras, Gelovinės upeliukas.  Neretas pasako - Gelovinio upelis, Gelovinio  ežeras. Net kaimelis Gelovinės, jeigu dar nesunyko. Maniau, kad  jie pagal tai ir šitą šventę vadina - Gelovinio.  Bet dabar matau, kad visai ne taip – Helovinas tai ne Gelovinis.  Nors, regis, žvakių nemažai, bet jos, kaip suprantu, paslėptos moliūguose. Taigi, Helovinas ne Gelovinis, bet žodžio kilmės ieškočiau Subartonių žemėje. Seniai jau buvau ten.
VIDINIS  Gerai, gerai. Nepykstu. Klausyk, ką jis kalba. Taigi, Džekas...
DŽEKAS  Jeigu kam reikalingas mano interviu, tai po gero pusvalandžio prašome spiestis aplink mane ir mano karietą, nes, patikėkit- kad mėgėjas išgerti ne tik dėl nuotaikos, bet labiau todėl, kad taip įpratęs – smagu pabūti girtam. Beje, noriu paprašyti, kad jeigu kas turite brangesnį daiktą ar storesnę piniginę – būkite atidūs. Labai atidūus, bet dažniausiai ir tai nepadeda... Bet juk, kaip sakoma, jėga įveikia  jėgą, tai, matyt, nereikia laukti, kad kitaip galėtų būti su menu. Dievas, deja, tai nesupranta, nors juodu ant balto kaip pasakoje parašyta.  Betgi, manau, žinote, ir čia nereikia man kartoti...
KANDŽIUS  Bet tai – au! au! - įdomu. Pasakoje parašyta, kad žmogus, vardu Džekas, buvo pagarsėjęs kaip  girtuoklis ir sukčius.  Au! au! Ar tai tiesa?
DŽĖKAS. Taip, nors ir pasakoje parašyta, bet tai tiesa.
KANDŽIUS. Vadinasi, tiesa, kad apgaule privertei Šėtoną įlipti į medi. O toliau ... Au! au!..
DŽĖKAS. O toliau irgi kaip pasakoje – išskaptavau ties medžio kamienu kryžių. Šėtonas ir pažiūrėti į jį bijosi. Džekai, sako, padėk, būk žmogus. Juk pirmiausia tu ne girtuoklis ir ne sukčius, o žmogus. Sutarėme, kad pasižadės niekuomet manęs negundyti, na , ir aš nuleidau jį iš medžio...  Taip. O tu, šuneliuk, irgi ne pėsčias - ir žingeidus, ir žmonių kalbą pramokęs..
KANDŽIUS  Mano vardas Kandžius. Beje, ir skaityti moku.
DŽEKAS  Štai kokių  personų  turime savo šventėje. Džiaugiuosi, Kandžiau.
KANDŽIUS  Aš nelabai, nes pasakoje prašyta, kad po mirties Džekas nebuvo įleistas į dangų. Tai irgi tiesa?
DŽEKAS Na, nebuvau įleistas į dangų, tačiau ir velnias neįsileido į pragarą. Supranti, Kandžiau.  O naktis, o tamsu, tamsu. Sako, keliauk iš kur atėjęs. O tamsu, tamsu... Keliauk, sako, atgal, nes tu mane apgavai.  O tamsu, tamsu. Pasėmė žarijų, kad galėčiau pasišviesti kelią, supylė išskobtoje ropėje ir... keliauk, Džekai. O persižegnoti ar peržegnoti velnią jau rankos nekilo. Reikėjo laikyti  žarijas, tikintis  kad gal sugrįšiu.
KANDŽIUS  Būk mano draugas, Džekai. Labai prašau... Neseniai mano dzieduliui labai geras žmogus - jo vardas Juzė, o pavardė Erelickas - padovanojo visą auksą iš rudenio lapų. Aš tau dovanoju Žvaigždžių Taką. Manoma, kad  kažkur ten ar dar kur paukščiai peri valstybę, bet... šaaaa šaa. Sako, įslaptintą. Nebūkime tie, kurie pirmieji išduoda paslaptis.