Fantastinė apysaka

Visi praeis pro šalį, o aš liksiu kaip visada - vienas. Naktyje kalbuosi su savimi...

Iš \"Visatos epo\", kurį parašė  seras Donowiteras antrasis


1. Redas Konava

Ankstyvą 1864 metų vidurvasario rytmetį dar vienas svetimšalis ne be kitų pagalbos nusprendė palikti Šiaurinį Sindailą, kur besalygiškai įsigalėjo nuožmus Rofanto režimas. Iš Pugatos, senosios federacijos sostinės, jis iškeliavo keleiviniu diližanu, paaukojęs beveik visus sutaupytus skatikus. Kerėplos ekipažas pasitaikė sausakimšas tokių pat bėglių kaip ir jaunasis Redas Konava. Visi tie žmonės apsikrovę didžiuliais lagaminais ir išsipūtusiais ryšuliais šnekučiuodamiesi laukė kol tas juos vėžinantis pūškuojantis monstras galų gale įveiks Hilo kalvas ir pasieks Didžiąją akmeninę Folo sieną. Už jos, daugelis kalbėjo, yra kur kas saugiau. Toli, šiaurėje,  plytėjo D\'Arn - Dano grafystės ir Jaličos žemės. Tačiau laisvės gurkšniais keliaujantys galėjo pasimėgauti tik už Sadkidlio teritorijos, kur baigėsi generolo Rofanto galybė...
Konava save kildino  už rytuosna, anapus vidinės jūros esančios Artūro Surdančio  baronijos. Visa Redo jaunystė prabėgo ten, netoli Rualio miesto, kalnuose, beveik šalimais Tomo Hoco lordijos  pietrytinio pasienio. Emigrantas dar aiškiai prisiminė tą kaimišką ir provincinę aplinką, kuri suteikė ištvermės ir ramumo. Bet visgi ta vietovė, kur Konava praleido vaikystę, nebuvo tas saugus prieglobstis, kur buvo galima kurti saugią ir bent pakenčiamą asmeninę ateitį. Redas net gariniame diližane su liūdesiu prisiminė tėvynėje palaidotus tėvus, kurie anksti mirė nuo choleros. Ta aplinkybė našlaitį kadaise atginė tiesiai į pajūrį. Didžiulis šurmuliuojantis Bleimonto uostamiestis jį supažindino su pačia skurdžiausia liaudimi ir bado grėsme. Nauja aplinka ir nepritekliai Redo visiškai nepatenkino. Per didelius vargus šiaip ne taip įsidarbinęs pagardėjusiame Knudo Volomero laivyne, vos sulaukęs šešiolikos, paprasta junga  \"Danafio\" garlaiviu išplaukė į nežinomybę. Tačiau ši kelionė neatnešė sėkmės. Jaunuolis atsidūrė už \"Danafio\" borto. Tuo pasirūpino  alkoholiu pasmirdęs, nuolat apgirtęs kapitonas Katolinis, drastiškai išmetęs Redą į šaltą jūrą vien dėl to, kad pastarasis pamiršo atnešti naują viskio porciją. Visa laimė, kad tuo metu netoliese buvo Sindailo pakrantė. Tik palankus vėjas ir ištvermė vaikiną išgelbėjo. Ilgai kovojęs su bangomis, Konava galų gale vis vien pasiekė krantą. Labai išsekusį ant sūraus vandens skalaujamų akmenų atsitiktinai surado vienas vietinis žvejys.

Iki Rofanto režimo  Redas Konava apsigyveno pagarsėjusiame emigrantų mieste Delene. Šis Sindailo uostamiestis čia sutelkė ne vieną vaikino tėvynainį, o magistraliniai keliai, jungiantys miestą su Pugata, Bairletti ir Fitula į šią vietą atgindavo įvairiausio plauko perėjūnus iš pietinio Sindailo arba iš šiaurėje  plytinčių kraštų.
Visgi Delenas buvo gerokai geresnė vieta pradėti gyvenimą iš naujo negu varganas egzistavimas atokioje ir nykioje žvejų gyvenvietėje. Miestas prieš šešetą metų iš sostinės tapęs eilinės provincijos centru, dar vis buvo išsaugojęs  savo išorinį grožį. Architektūra, primenanti ankstyvuosius Žemės laikus, bylojo, kad vietiniai turtuoliai statė ir puoselėjo  miestą taip, kad šis deramai reprezentuotų visą šalį. Net senoji Naujųjų viduramžių epochos sostinė Pugata neatrodė tokia ištaiginga ir puošni, palyginus su Deleno uostamiesčiu. Tačiau pastarojo miesto priemiesčiai, ko gero, buvo patys skurdžiausi visame Sindaile. Ypač po 1856 metų perversmo...
Po tiekos metų pakitę politiniai vėjai Delene Redo ilgai neužlaikė. Pavieniai ir trumpalaikiai darbai, nepastovi gyvenamoji vieta jaunuoliui neužtikrino net pusėtino gyvenimo, ypač po to, kai visi svetimšaliai  buvo pradėti uiti iš visų didesnių miestų. Po dviejų metų Konava toli gražu ne savo noru išvyko į nedidelį miesteliūkštį, esantį į šiaurę nuo Deleno.
Provincijos kalvos ir augmenija ten šiek tiek priminė Rualio apylinkes, tačiau klimatas ir gyventojų margumynas nuolat jaunuoliui priminė: vaikine, čia tu esi svetimas, nes esi Sindaile, kuris senais laikais iki pat 1671 – ųjų dar vadinosi nostalgišku ir legendas primenančiu Kalairono Naujosios Amerikos vardu. Dabar šito, žinoma, nebebuvo nė žymės. Kraštas visiškai nebuvo panašus į turtingą, gražų ir nepavojingą kampelį. Nedarbas, siaubingas skurdas, diktatūras keičiantys nauji režimai, dažnai siaučiančios ligos ir vienoje ar kitoje vietoje plykstelintys sukilimai nuolat murkdė šalį į pačią giliausią prarają, gerokai didesnę, nuo kurios Redas bėgo, būdamas dar tik šešiolikos...
Kartus nusivylimas puoselėtomis bet sudužusiomis svajonėmis vos nesugniuždė viską regėjusio vaikino. Todėl  dulkinas Vijohos miesteliūkštis, įsispraudęs tarp smėlingųjų kal, vų, apsuptų mėlynųjų aurėjų giraičių, jo neužliūliavo. Po lemtingų 1860 – ųjų diktatoriaus Rofanto įsakų vietiniai žandarai, kurie buvo gryniausio kraujo italai arba britų palikuonys, ėmė sąžiningai šukuoti imigrantų kvartalus, užsukdami į kiekvieną lūšną, nepalikdami ramybėje net ligoto luošio. Jų perdėm nepasakomam uolumui nebuvo ribų. Redas savo akimis spėjo pamatyti vėl iš užmaršties uždangos ištrauktą Linčo teismą, kuriam vadovavo Naujieji kukluksklanininkai.
Konava iš tikrųjų savo kilmės aiškiai nesuvokė. Jis, ko gero, gimė mišrūnų apsuptyje. Jaunuolis nekantriems žandarams negalėjo paprastai ir aiškiai paaiškinti iš kur buvo kilę jo tėvai. Iš mamos ir tėvo perėmęs tarmišką esperanto kalbą, spėjo, kad protėvių reikėtų ieškoti tik Artūro Surdančio baronijoje. Redas manė esąs lietuvių ir lenkų mišrūnas. Tokie Sindailo valstybėje taipgi nebuvo pageidaujami. Šis žmogus neatitiko šalies standarto. Iš Konavos išgirdęs netenkinantį atsakymą, vienas žandaras iškošė:
- Nešdinkis ten, kur tik migrams ir mišrūnams skirta vieta...
O antras rūsčiai paporino:
- Susirink savo skudurus, kad  Vijohoje daugiau nematyčiau tavo šlykštaus snukio.
Pikti pareigūnai vaikinui  ruoštis kelionei teskyrė vos pusę valandos. Tačiau ir to pakako, kad vaikinas, išvadintas niekam nereikalingu mišrūnu, galutinai apsispręstų ir susirinktš savo menką mantą.

Diena po mažu ritosi vidurio link. Alkano bėglio pilvas nuožmiai reikalavo maisto, o sulysęs veidas ir varganai atrodantis vaikino kūnas iškalbingai bylojo, kad valgė iš tiesų ne dažnai. Visus sutaupytus pinigus neseniai paaukojo kelionei į  Novaką – prašmatnų kurortą, išsidriekusį palei rytinį Kleimombo vandenyno pakrantę, pačioje Sindailo šiaurėje, todėl jokiam maistui neliko nė skatiko. Nuo minėto pajūrio miesto iki gretimos Jaličos respublikos buvo likę tik penkiasdešimt kilometrų. Žinoma, kelionė Redkaifo jūra būtų buvusi trumpesnė, tačiau gerokai pavojingesnė. Keliauti laivu taip pat gerokai brangiau nei žygiuoti sausuma, be to, visus jūrų kelius sąžiningai užblokavo Sindailo Jūrų patruliai. Tiesa, buvo dar viena alternatyva – skrydis oro balionu, tačiau kiekvienam buvo aišku, kad toks keliavimo būdas – privilegijuotųjų teisė. Be to, į Jaličą arba Novaką iš Deleno iki šiol nebuvo atidaryta tokia oro linija. Dėl šitos priežasties vaikinas ilgai nemąstęs pėsčiomis iškeliavo į Pugatą. Priemiestyje sėdo į dulkiną garinį diližaną, kuris atpūškavo siauru tačiau tuščiu keliu.