Ar gali būti, kad gyvenimas yra tiktai menkavertė iliuzija? O kaip aš? Ar aš irgi iliuzija? Galbūt taip? Jeigu taip, tai gal šitos raidės ir mano ranka, kuri rašo, – tiesą sakant, abi rankos – ar jos irgi iliuzija? Jeigu viskas aplink yra tik iliuzijos, tai kas tada tikra? Mintis? Pati iliuzija tarp iliuzijų atrodo tikriausia. Mano paties susikurta iliuzija, minties darbas, jos kūrinys – štai, kas yra tikra. Tikrų tikriausia tikrovė slypi many, mano minty, kurioje sutelpa visas žmogaus gyvenimas nuo pat pradžios iki galo. Tiek daug patirto ir nepatirto – visa tai sutelpa į vieną vienintelę mintį, kuri yra vienintelis ir tikriausias mano patyrimas.
    
Mintį aš patiriu. Ir jau nebesuprantu, ar aš gyvenu joje, ar ji manyje. Atrodo, galvoju, atrodo, įsivaizduoju, atrodo, kuriu, bet rezultato kaip nėra, taip nėra. Kurių galų aš jo ieškau? Negi įmanoma surasti tai, ko ieškai, kai pats ieškotojas yra radinys? Net nepažvelgiu į save. Tik beatodairiškai kažko vis ieškau ir ieškau, ieškau ir ieškau...
    
Kai jau pradėjau tikėti, jog pasiekiau gyvenimą, pasirodė, jog jis tik dar labiau nutolo nuo manęs. Ir jau netrukus po šitos minties aš ėmiau abejoti ja. Bet, kai praėjo kiek laiko, vėl ėmiau tikėti, jog galbūt tai tiesa. Ar surasiu kada nors savo tiesą? O gal tiesa – irgi iliuzija? Tai kuo tada, po galais, tikėti!? Cha! Cha! Cha! Abbbb... bsss.. surdas! Ab-sur-das. Ab-surdas. Absurdas! Vienintelis dalykas, kuris dabar man šauna į galvą – Dievas. Bet dabar jau visai painu pasidarė. Jeigu aš esu iliuzija, jeigu pasaulis iliuzija, ir jeigu Tu, skaitytojau prakeiktas, esi iliuzija, tai kas tada, po galais, yra Dievas? Miražas?
    
Dievas yra dva-sia! Jo negali matyti, negali girdėti, negali paliesti. Nes jis – dvasia. Tai palaukit... Jeigu negalima pamatyti, kaip Dievas kalba ir kuria gėrį, tai kodėl galima matyti, kaip žmonės kuria maldą? Šičia jau yra neteisybės! Tai jeigu Dievas yra dvasia, tai jam ir maldų reikia dvasiškų. Ne žodžių, ne aukų, o dvasiškų maldų. Kurių, beje, negalima pamatyti. Tad žmogus turi melstis ir pats to nematyti. O kaip tai padaryti? Gyventi, pasakyčiau, gyventi!
    
Miražas ir iliuzija – du atspindžiai, tarp kurių yra šioks toks tarpas, vadinamas gyvenimu. Štai čia aš ir randuosi. Praeitis yra blankus miražas viso to, kas buvo, ką patyriau ir ką papasakojo DIDELI žmonės, kai buvau mažas. O ateitis – iliuzija, kurią susikūriau, padedamas Dievo, padedamas mokytojų ir dar nežinia ko.
    
Jeigu man reikėtų pasirinkti, kur eiti, aš mieliau rinkčiausi miražą. Bet, žinot, iliuzija turi tokį keistą magnetą, kuris tempia mano užpakalį į save. Tai kaip man grįžti į tą miražą, kuriame kadaise pabuvoti teko, jeigu aš jau glaudžiai smingu į iliuziją?
    
Et, pacituočiau dabar porą eilių iš savo eilėraščio apie gyvenimą ir iliuziją. Bet yra didelis BET. Jis skambėtų maždaug taip: BET aš neturiu eilėraščio apie gyvenimą ir iliuziją. Tai kas man belieka? Kitokios eilės apie kažką panašaus:

Brendu per tamsą, ieškodamas
to, ko rast nė pats nesitikiu.
Pats sukuriu beprasmes gamas, –
spalvų ir garsų – kurias
matyt ir klausyt man kančia.

    Žinot, šiandien širdį pasivaikščioti išleisčiau... Ir gal ji nebegrįžtų? O nenorėčiau. Pamestinukė, vargšelė mano, širdutė, kurią vienas žmogus tikrai myli. Bent vienas. Aš žinau, aš tikiu, kad taip yra. Bet, deja, krinta ant mano pečių tas pats klausimas: o gal ir tas vienas žmogutis taip pat yra iliuzija?
Ai... Būsiu lakoniškas – jaučiuosi lyg paranojikas. Ir, žinot, džiaugiuosi. Nes tiktais šitaip aš atstumiu nuo savęs vartotojišką išnaudotoją savyje, kuris turbūt jau seniai būtų mane paskandinęs gyvenimo „malonumuose“.
    
Prieš baigdamas savo pasaką, noriu pasakyti, jog vienintelė iliuzija gyvenime yra iliuzijos iliuzija. Tai yra viskas, ką laikote aukščiau gyvenimo. Nes tiktai pastarasis reiškinys nesireiškia minty, nes yra atvirkščiai – mintis reiškiasi gyvenime.

2011 m. lapkričio 6 d.
                                                                                - Vytautas Vyšniauskas