Nesustosiu prie lapkričio slenksčio
Nesustosiu prie rūškano lapkričio slenksčio,
Jo pily užrakinta vienatvė šalta,
Jeigu kviestų užeiti, į sutemų menę nežengsiu,
Ten ir vyno taurė būtų man netikra.
Atsiduosiu svajonei – baltų švenčių laukimui
Ir sapno kerams, kur pražysta vyšnia,
Jau pavasariui laikas eiklų žirgą augina,
Kitąmet galbūt vėlei atjos pas mane.
Vis daugiau valandų trumpą dieną palieka,
Jas vilioja naktis su žvaigždėtu dangum,
Kad lig ryto vėlyvo braidytų po sniegą,
Kai laukai ir miškai ilgai žiemai paklus.
Žaidžia lapkritis saulėje džiūstančiais lapais,
Lyg nerastų vienišius darbų rimtesnių,
Tiktai veltui jis žemę ir žolę taip slepia,
Greitai gruodis apklos viską savo rūbu.
Nesustosiu prie rūškano lapkričio slenksčio,
Eisiu tol, kol išgirsiu skambų balsą žmogaus,
Nors kiekvienas čia esam tik laikinas svečias,
Noriu nešt su savim vardą svečio šviesaus.