Scenarijaus vingriuose (9)
SCENA IX
Vidinis išgirsta pabeldimą į duris. Pasiklauso, o išgirdęs antrą kartą, atidaro jas.
Mato - šunelis Kandžius, pasipuošęs neįprastu rūbu. Snukutis, ausys ir uodega
išnertos pro iškirptas skaros kiaurymes . Joje taip pat dvi iškarpos akims atidengti.
Skara vietomis subanguota klostėmis, kraštais nukrenta arti grindų Matyt margomis
kojinėmis apautos kojos.
KANDŽIUS
Štai aš.
Ar jaučiate -
Dėl nuotaikos atėjęs.
Gesinki ugnį židiny,
Užtrenk paskui save duris
Ir žengte - marš,
Paskui mane - pirmyn!
VIDINIS. O dangau! Negi tu čia, Kandžiau. (dairosi ir šaukia) Kandžiau! kur tu! Netikiu, kad tu čia. Ateikit, žmonės! Ir greičiau, kol dar vaiduoklis neišnyko. Tikrai, netikiu, kad tu. Iš kur toks šventiškas. Negi tik dabar grįžti iš Simajudo atlaidų Marcinkonyse.
KANDŽIUS Au! Au! Žinoma, kad – ne. Kokie tie atlaidai bebūtų - au, au - jie neįdomūs. Visi panašūs. Prie tų pačių altorių. Au, au. Taip, taip, tie dalykai neįdomūs.
VIDINIS Kandžiau, betgi čia tikrai ne tu. Protingas. Beveik kaip ... Na kaip...
KANDŽIUS Kaip vietinės reikšmės poetas Vidinis. Beje, jūsų irgi nepažįstu. Kalbu apie Vidinį, kurį gerai pažįstu. Manau, kad atradus (ar gal sukūrus) Ašašai valstybę, jis bus tikru jos poetu.
VIDINIS Mano namuose kvailių ieškai? Kandžiau, kas su tavimi atsitiko?
KANDŽIUS Nesuprantu, iš kur tokie klausimai. ( pašaukia) Dėde Vidini, ateik čia. Šis ponas kažko nori, bet nežino – ko.
Ateina persirengėlis I
PERSIRENGĖLIS I Aš čia, mano ekscelencija. Ką paliepsite?
KANDŽIUS. Tiesiog pasakykite, kas esate. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I Esu Vidinis. Vietinės reikšmės poetas. Bet tikiuosi, kad taip neilgai. (Vidiniui) Jūs ieškote manęs, pone? Bet dabar daug kas. Ieško, ieško ir vis nori kažką išgirsti iš mano AŠAŠAI
VIDINIS Ašašai? Jūs – ką? Juokaujate?
PERSIRENGELOS I Paklausykite, pone. O tuščioms kalboms poetai, net jeigu jie vietinės reikšmės, neturi laiko.
Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...
VIDINIS: Betgi tai plagiatas. Tikras. Neabejotinas. Jūs, pone, apsimetėlis ir vagis. Aš jus į teismą.
PERSIRENGĖLIS I Labai nemėgstu, kai kas trukdo.. Aš dar nebaigiau.
KANDŽIUS Taip, taip. Au, au. Dėdė Vidinis labai nemėgsta, kai jį trukdo. Deklamuok, tai puiku, dėde. Au, au.
PERSIRENGĖLIS I :
Išgirsk save,
Ir Ašašai girdėsi
Įslaptintą valstybę.
Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į josios būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia -
Du „aš“ ir „ai“
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus
Net jeigu kalbam iš sapnų.
Ar nepakanka tiek žinoti
Kad skonį jaustum riešutų?
Na, o kodėl trejybėje du - aš?
Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs
Priešybė jie,
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.
O Ašašai, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau -
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su kuo...
VIDINIS. Pelėda! Dzieduli. Negi apkurtai? Kur tu? Apsišaukėliai mano namus užplūdo. Dinkite iš čia, nelabieji. Ašašai -tai vienintelis šventas dalykas, kuri savyje girdžiu. Šalin rankas nuo jos, nenaudėliai.
Ateina Persirengėlis II
PERSIRENGĖLIS II Tikrai? Sakai, pone, jūsų namus užpuolė. O! Tai baisu. Taip negali būti. Na, o kas Jūs?
VIDINIS Kas aš? O kas pats esi? Aš dziedulio, Pelėdos šaukiuosi.
PERSIRENGĖLIS I Jis mane apkaltino plagijavimu. Ar girdi, dzieduli? Mane? Vidinį. Vietinės reikšmės poetą.
PERSIRENGĖLIOS II. Betgi, betgi... Ką gi aš čia noriu pasakyti? Aš ne teisėjas. Ir bendrai persirengėlių vaidmenims netinkamas. Pagaliau gi visam šitoms Helovino apeigoms su jo moliūgais netinkamas. Bet žaiskite, žaiskite. Argi gaila? Nors – dėmesio!- apie tai reikia dar pamąstyti. Gerai pamąstyti. Tai vėlių laikas, prasidėjęs dar Simajudo atlaidais.
KANDŽIUS. Betgi, dzieduli... Au, au, au! Žlugdai visą vaidinimą, visą šventę. Kaip čia dabar taip?
Renkasi ir kiti Helovino šventės dalyviai, kiekvienas nusistebėdamas KAIP ČIA DABR TAIP?