Pro išdrižusius pievos šilkus jau prasimuša ochrinės drobės
Ir suzmeko purve nučežėję miškų skivytai.
Kai be saulės lieki, supranti, koks berūbis, beglobis
Gint savęs ir genties su menkutėm jėgom tu likai.
Kur šventa kibirkštis? Ji suvienytų darbus su žodžiais,
Ji suteiktų jėgų, kai sustoji, nuleidęs rankas.
Nesimato liepsnos. Tiktai aitrų dūmelį užuodi.
Ponais tapę draugai godžiai žvalgosi - ką atsikąst?
Ašarotas akis nužiūrėjo krankliukai kaip auką -
Juos pasiekė žinia, nei darbo, nei duonos nėra,
Tad sunku suskaičiuot, ką išmainęs į trupinį aukso
Tu užgerti bandai šampanu, alumi ar gira.
Po gličiu rūbeliu nė minties nuo savęs pasisplėpti -
Pažymės svetimi kailio gaurai, žvynai ir pūkai.
Jeigu nukrenta greit, ką brandinti vertėtų iš lėto,
Lengva būna suprast, kuo gi vidurius sau susukai.
Laikas keičia visus. Štai ir ochrinės drobės pabalo,
Tuoj pusnim apsidengs it švaria šermenų drobule.
Ar kada pamąstai - tavyje ir pradžia, ir finalas,
Ir vilties kibirkštis - ją įpūst ar užtrypti valia?
Nedaugėja šviesos, kai tu lipt pasileidi per galvas,
Kada kraują geri, kai džiaugiesi vogtais pinigais.
Juk žinai kaip ir aš, kad renkiesi ir būdą, ir spalvą,
Bet naudos išsinešt tegali kiek sutilps po nagais.
Ir galia, ir valdžia prakeikimais bei gėda patampa,
Kai aptemus dora gint nuo šalčio nestoja savų.
Jei skaičiuojant žvaigždes duona pelnoma šiandien nuo rampos,
Pasisotint gali tik storai plutą tepant melu.
Ar tikrai taip tamsu, kad mieliau glaust ne kūną - šešėlį?
Ar iš Judo gimei, jei kas šventa keiti į grašius?
Ar teisinga kryptis, kuria žengti tu koją pakėlei?
Neužtrypk kibirkšties.Ginant gentį kiekvienas svarbus.