Išblyškusi saulė (etiudas Nr. 2)

Kalno viršūnėj – išblyškusi saulė, sniegas kaip peilis debesis raiko.
Papėdėje kryžma, kryžius supuvo, samanos šerdį per naktį išgraužė.
Kobalto šaltis kaukia it vilkas, lapų ant medžių liko nedaug.
Krenta į žemę – ant drobulės saujos, potėpiai ochros, šaltas: - Sudie!

Dar neišdžiūvo umbra arimuos, raitosi žolės teptuko narve.
Skuba į dangų žilas arkliukas, kamanos blizga - -
artėja šalna.
Medis