****
Šventorių dengia lapai
Ir vario gaudesys.
Jo didelės akutės
Kaip žvakių spindesys.
Berniukas susimąsto:
Prikalt prie kryžiaus, kam?
Lengviausia kai nušauna...
Kaip filme nevienam.
Kodėl jis prisikėlęs
Į dangų tą išvyko?
Atgal neranda kelio,
Užmiršo mus, paliko?
O ant laiptų senutė,
Ištiesus liesą ranką.
Jos lūpos kažką kužda,
Ji baltus centus renka.
Su lėkšte, nesigėdi
Dar  vaikšto storas dėdė.
Net litą jam įdėjo
Močiutė - ir begėdė.
Prie kapo nuvažiuoti,
Ten kur motulė guli,
Paprašius tai meluoja,
Kad pinigų neturi.
Daug bonkų teks pririnkti –
Ten penktas sustojimas.
Paskui takelis siauras
Ir kapinėlių šilas...
Tėvelis ir negėrė,
Kol darbo dar turėjo,
Nežino net dievulis
Ir kur jisai išėjo?
Nežino jis, kad vakar
Jau baigėsi ir dujos.
Europinių tų kruopų
Nevirsi neužkūręs.
Bažnyčioje  gražu.
Dievulis mus čia mato.
Tik taip sunku suprasti,
Ką kunigėlis sako.
O mokytoja sakė,
Kad čia didvyrių žemė.
Užaugęs aš juo būsiu,
Nes jie kažką tai semia.

         Šventoriuje tik lapai.
         Berniukas ir močiutė.
         Iš pamaldų jie ėjo.
         Jau temo, vėjas pūtė.
         Skani ir šalta košė, -
         Užmigdamas galvojo.
         Fanfaros, fejerverkai
         Blyksėjo tolumoje.
         Į dangų, pas dievulį,
         Bet jis nebegirdėjo.
         Didvyriai atsišaudę
         Vėl gerti nuskubėjo.
         Sapnavo jis ir šįkart,
         Žvakutę veš motulei.
         Ten kur medinis kryžius,
         Kur ji nuo pernai guli...

****