Netikėta pažintis

Senokai man taip nesisekė. Greitai para kaip sėdžiu aerouosto laukimo salėje, o skrydį ir vėl atidėjo keturiomis valandomis. Spėjau perskaityti knygą, kurią pasiėmiau į kelionę. Ir ką gi toliau veikti?
Laikas tarsi sustojo. Dairiausi aplinkui. Stebėjau kaip tie patys žmogeliai juda lėtais žingsniais iš vienos salės pusės į kitą, priešais sėdinti mama stengėsi nutildyti suirzusias dvi savo mažyles, keli jaunuoliai išsitiesė ant grindų pasienyje ir snaudė. Greta manęs sėdėjęs vyriškis spjovė į viską ir, pridavęs bilietą, dingo su bagažu už išėjimo durų. Tuojau pat į tuščią sėdimą vietą įsitaisė jauna moteris. Ėmiau ją stebėti. Nedidelio ūgio, tvarkingai apsirengusi, kokių dvidešimt aštuonių, trisdešimties metų. Plaukai susegti pakaušyje. Nuo ilgo laukimo čia, salėje, jie kiek išsidraikę. „Kažkokia bespalvė“ – pagalvojau aš, bet iš karto mano dėmesį patraukė jos akys – toks keistas, neįprastas žvilgsnis. Lyg užguito žvėrelio.
Ji tvarkingai sudėjo savo lagaminus ir įsitaisė greta.
– Kaip gerai, kad atsirado vieta, nereikės stovėti, – garsiai pasiguodė ir tęsė pokalbį.
– Jūs gal į Kauną?
–Taip, – patvirtinau aš, supratau – tautietė ir labai apsidžiaugiau, galėdama gimtąja kalba tęsti pradėtą pokalbį.
Žinau, kelionėje, su pirmą kartą sutiktais žmonėms, mes tampame atviri, išsikalbam, neslėpdami nei savo liūdesio, nei džiaugsmo. Todėl iš karto supratau – išgirsiu dalelę jos gyvenimo.
Prakalbus lietuviškai, iš netikėtumo ji kiek sutriko, bet tęsė toliau:
– Dubline dirbu jau šešis metus. Tai pirmos mano atostogos. Pasiilgau savo krašto, nors manęs ten niekas ir nelaukia. Jei ne skambutis iš Lietuvos, tikrai nevažiuočiau. Žinot, buvau taip nustebinta – paskambino man advokatas ir paprašė kuo greičiau atvykti, nes tai liečia mano interesus. Su drauge pasitarėm ir priėjom išvadą, gal tai dėl palikimo? Nesu tikra, juk neturiu artimųjų. Iki septynių metų gyvenau vaikų namuose, paskui mane įdukrino pagyvenusi pora. Visos man pavydėjo, turėsiu tėvus, nereikės kentėti patyčių mokykloje. Juk niekas nemėgsta tokių vaikų ir niekas jų neužstoja.
Pradžioje buvo viskas gerai. Aš turėjau savo mažą kambarėlį, savo uždarą pasaulį. Net televizorių turėjau. Taip laukiau tos šilumos, stengiausi padėti savo įmotei namų ruošoje, bet kuria palankia proga glaudžiausi prie jos. Tik jaučiau – ji manęs visai nemyli.
Dirbo ji ligoninėje slaugytoja. Įtėvis dirbo gamykloje, konstruktorių skyriuje. Kai įmotė parą budėdavo ligoninėje, grįžusi iš mokyklos virdavau pietus, stengdavausi jam įtikti. Jis man padėdavo matematikoje, abu rašydavome diktantus. Jaučiau, kad aš jam reikalinga ir supratau, kad tai buvo jo noras mane įvaikinti. Taip ir gyvenom... – ji nutraukė savo pasakojimą, nes per garsiakalbį paskelbė kažkokio vietinio reiso atidėjimą. Mes kurį laiką tylėjome, paskui ji vėl prabilo:
– Aš plepu, o jums gal visai neįdomu?
– Ne, ką jūs, tęskit. Man tikrai įdomu. Jaučiu, jūsų širdyje prisikaupė. Nelaikykit savyje, išsipasakokit ir bus lengviau. O ir laukimas juk toks ilgas. Nežinia kada mes išskrisim. Ir laikas greičiau eina...
– Aš net neprisistačiau. Valė.
– Eglė, – mes vienu metu abi nusijuokėm ir tai mus suartino.
Jaučiau, gyvenimas jos tikrai nelepino. Mačiau sudiržusias nuo darbo rankas. Pabrinkę pirštai nerangiai sukiojo nukarusią viršutinę puspalčio sagą. Net tvarkingai nulakuoti nagai išdavė jos varginantį darbą. Ji pastebėjo mano tiriantį žvilgsnį ir, drovėdamasi, paslėpė rankas kišenėse.
– Nieko negaliu pakeisti. Plaunu indus kavinėje, valau patalpas. Ten ir pavalgau. Vis lieka viena kita kapeika. Svajoju nusipirkti mažą būtuką ir turėti nuosavą kampą.
– Vale, tau tikrai viskas pasiseks, jaučiu tai.
– Žinai, ko aš išbėgau iš Lietuvos? Dėl savo įtėvio. Kai man sukako keturiolika metų, jis mane išprievartavo. Ir keista, aš net nesipriešinau. Žinojau kas tai, man dar vaikų namuose apie tokius dalykus pasakojo. Tada maniau – jis geras, myli mane, bijojau jį atstumti, įžeisti, o šis prakeiktas senis tuo ir naudojosi. Jis vis dažniau ir dažniau ateidavo į mano kambarį padėti ruošti pamokas, kol vieną dieną pajutau, kažkas su manimi ne taip. Gal įmotė ir įtarė, bet nieko nesakė. Vieną dieną, kai aš pradėjau apvalėti, ji nutempė mane pas medikus ir atliko savo juodą darbą. O aš, kvailė, vis tikėjausi, kad įtėvis, sulaukęs savo vaikelio, ją mes ir mes abu kartu gyvensime. Kad mano vaikelis turės abu tėvus, ne taip kaip aš, bedalė. Grįžau iš ligoninės ir radau prie durų sukrautus savo daiktus. Nieko nepasakiau, susirinkau viską ir išėjau.
Kelias naktis praleidau geležinkelio stotyje, paskui mane pastebėjo ir priglaudė čia dirbanti valytoja. Taip aš ir atsidūriau pas tetą Pašą. Gera moteriškė buvo. Kai ji mirė, jos butą sūnus pardavė ir aš vėl atsidūriau gatvėje. Neturėjau iš ko rinktis, išvažiavau į Airiją. Štai, žiūrėk, – ji praskleidė savo palaidinukę ir parodė kryželį, kabantį ant sidabrinės grandinėlės.
– Paša tikrai mane mylėjo. Prieš pat mirtį nusiėmė jį nuo kaklo ir uždėjo man. Tai pats brangiausias daiktas, – Valė pabučiavo kryželį ir jos akys nušvito.
Per garsiakalbį vėl paskelbė naujienas, šį kartą geras. Rūkas sklaidėsi ir lėktuvai pradėjo kilti vienas po kito. Atėjo ir mums eilė. Pridavėm bagažą ir abi, kaip senos draugės, patraukėm prie kontrolės punkto. Mes pasikeitėm telefonais ir aš pasiūliau Valei apsistoti pas mane. Sėdėjom lėktuve skirtingose vietose.
Karmėlavoje abi su taksi automobiliu nuvykome pas mane. Pernakvojusi, ryte ji išvažiavo į Biržus, pas advokatą.
Po savaitės Valė vėl pasirodė. Visa švytėdama, pasiruošusi iš laimės pakilti iki debesų. Ji stipriai apkabino mane:
–Suradau savo tikrą mamą! Aš tokia laiminga! Tik gaila, kad ji manęs nesulaukė. Įsivaizduoji, ji visą savo gyvenimą manęs ieškojo. Supratau, kodėl ji niekaip negalėjo rasti manęs. Juk buvo pakeista mano pavardė ir vardas. Pasirodo, aš Jolanta!
Tai mama man paliko savo butą. Man kaimynė tiek daug apie ją papasakojo.
Jos gyvenimas susiklostė tragiškai, avarijoje žuvo mano tikrasis tėvas, o ji vos išgyveno. Visi galvojo, kad mama mirs, todėl kažkas iš giminių ir pasistengė atsikratyti nesantuokiniu vaiku, atidavė į prieglaudą kuo toliau nuo gyvenamos vietos. Mano gimimas užtraukė tokią gėdą visai mūsų giminei.
Žinai, Egle, nuėjau prie jos kapo, atsiguliau ir apsikabinau jį. Neįsivaizduoju, kiek aš taip gulėjau. Verkiau, prisispaudusi prie kauburėlio, kalbėjau su mama. Iš manęs išsiliejo ir susigėrė į žemę per visą gyvenimą susikaupęs skausmas, neviltis, atšiaurumas ir nuoskauda. Vienu momentu pajutau, kaip mane apkabina šiltos jos rankos, glaudžia prie savęs ir bučiuoja. Koks nuostabus jausmas! Jaučiau, kaip iš kairės į mane plaukia šilta meilės srovė, apglėbdama mane visą. Tarsi rūkas, gaivinantis ir pranašaujantis – aušta nauja šviesi diena, su saule keliasi naujos viltys ir noras gyventi. Čia pat, prie kapo augantis klevas puošė mane krentančiais auksiniais lapais, kartu džiaugdamasis su manimi, su mano naujai atrastais jausmais ir gyvenimu. Aš tokia laiminga!
spika