alkiu netramdomu geismu trokšti kliedėti
kol dar žemės keliai dulkini ir saulėti
                                           2011 09 05

kol dar žemės keliai dulkini ir saulėti
jie palaimą žaltvykslės vis ieškančiam teikia
dar dirva gimdo saule lietum užakėta
jei ne dievą tai kūną spinduliui ateiviui

iš bekūnės ir be šešėlių karalijos
tačiau ne saulės ar žaibo atskilęs blyksnis
visiškai kitas  į žmogaus kūną įkritęs
tapęs broliu ir duobės tamsoje nutilęs

„esate dievai... bet jūs mirsite kaip žmonės“
šios išminties paneigt lig šiolei nieks negali
kad miręs kūnas keltus iš duobės glamonių
sakai buvo sykį prikeltas trečią parą

spindulio sutvertas žodis stebuklas didis
bet dar didesnis kūnas savimi sušvitęs